Apatija

Nežinau, kas tiesa ir kas
                  melas.
Kodėl žiemą užkloja
                  laukus
Šaltas sniegas iš baimės
                  pabąlęs;
Kodėl audros išlaužo
                  miškus.

Nežinau, kodėl tyliai
                  dainuoji
Man dainas paryčiais,
                  o nakčia
Kitą švelniai ant rankų
                  sūpuoji;
Kodėl kojas vis šaldo
                  delčia...

Nežinau, tik jaučiu kažkur
                  viską, -
Tavo gėlą ir tavo
                  audras;
Karštos ašaros skruostuose
                  tviska
Nuo savęs stumdamos
                  tavo rankas.

                  01 10 03