Maldos žmonėms

Pranas pasikasė pliką, uodų sukandžiotą blauzdą ir godžiai nusiurbė alaus putą.
- Aš jai tada ir pasakiau neužsiminėti niekais, o eiti karvių žiūrėti, - garsiai, tarsi sau, tarsi Pranui suburbėjo Martynas, spoksodamas į suraižytą smuklės stalo paviršių.
- Nu, - Pranas nurijęs tris ilgus gurkšnius pusiau girtomis akimis įsistebeilijo į savo draugą.
- O ji kad užrėks, jog troba abiejų ir ji negali viena ūkio prižiūrėti, kai neva aš tik ant suolo vartausi ir kartais alučio išmaukiu. Kiek gi mes čia, Pranai, pasisėdim. A?
Pranas, gūžtelėjęs pečiais, atsisuko į kampe lūkuriuojantį smuklės šeimininką Tadą ir plačiai mostelėjo ranka, kviesdamas.
- Dar bokalą man ir Martynui. Tik šįkart nepilk to myžalo iš statinės dugno, kaip vakar. Visą dieną pilvą suko, kad tave šunys.
Tadas atsikosėjęs nusibraukė panosę ir, kažką sau burbėdamas, dingo rūsyje. Garsiai trinktelėjo vėjo užveriamos durys ir į viduje tvyrojusią prietemą įslinko kerdžius, tempdamas ant peties spurdantį maišą. Gudriai mirktelėjęs Pranui, sunkiai sudribo ant klebančio suolo ir išsitraukė iš užančio aprūkusią pypkę.
- Spąstuosna radau zuikį. Rubuilis toks, lašinių paltys drebėte drebėjo, kai priėjau. O kailis, - jis iškėlė nykštį į viršų, - ne veltui Medžiojimai tąnakt visą avies kulkšnį paaukojau.
Pranas suprunkštė ir nepatenkintas apsidairė, akimis ieškodamas dingusio Tado.
- Arklio pautus paaukojai, o ne kulkšnį. Tadai!
Po kelių akimirkų iš rūsio kyštelėjo smuklininkas, apglėbęs purvinomis rankomis tris alaus ąsočius. Vieną nutrenkė jau linguojančiam Martynui po nosimi, o kitą ištiesė kerdžiui, kuris tik žvilgsniu parodė į spurdantį maišą. Smuklininkui antrąkart sakyt neteko – pačiupęs maišą nuo stalo, dingo savo mažoje virtuvėje.
- Geras zuikis, - kerdžius išpūtė tamsų dūmą, - po šimts gegučių, geras, rubuilis. Matysit – nepagailėsiu Medžiojimai dar vienos kulkšnies. Tam tyčia dar spąstų pristačiau palei upelį ir vieną laukymėje prie Jono rugių.
- Žalčio koja ta tavo Medžiojima, - suburbėjo Pranas.
Kerdžius nieko neatsakė, bet buvo matyti, kaip vos pastebimai kruta lūpos, tarsi senis kažką skaičiuotų.
- O gal ir visas dvi, - toliau šnekėjo jis, visiškai pamiršęs alų.
- O tu pabandyk nieko neaukoti, pagausi tą patį šuns kumpį, - atrėžė Pranas, kiek nuliūdęs, kad alus taip greitai įveikė Martyną.
- Ne, negalima, tada nei zuikio kumpio, anei šito alaus neturėtume, - papurtė galvą kerdžius.
Pranas papurtė nereaguojantį Martyną ir nuliūdęs pasikasė pasmakrę.
- Myžalas čia, o ne alus.



- Klausykit, - nutraukė beįsiplieskiantį vyrų ginčą Pranas.
Triukšmas šiek tiek nutilo, tačiau ore tiesiog jautei tvyrančią įtampą.
- Tai štai, - Pranas palaukė porą akimirkų, - Jonai, kiek Žemynai aukojai, kad žemė derlingesnė būtų?
Taip nelauktai užklaustas Jonas net tūptelėjo ir pabandė atsitraukti atgal. Tačiau įsirėmęs į kažkieno krūtinę, skaisčiai nuraudo.
- Nu gi tris maišus avižų.
- O tu, - bedė pirštu į storą vyriškį beveik visiškai praplikusia galva, -kiek aukojai, kol susilaukei Anupro, o ne dar vienos dukters?
- Čia jo žmonai Juzis padėjo, - kažkas rėžė iš minios.
Nesusilaikė nesusijuokęs ir Pranas. Kelias akimirkas visi tik kvatojo ir draugiškai plekšnojo Benui per nugarą, tarsi norėdami pasakyti čia tebuvus paikam juokui.
- O aš ir pagalvojau...
- O tu dar galvot moki?
Pranas pasiraitojo rankoves, parodydamas įspūdingo stiprumo rankas ir sodriai nusikrenkštęs, nusispjovė dairydamasis. Tačiau daugiau komentarų nepasigirdo.
- Tai vat, pagalvojau... - nutilęs Pranas palaukė keletą akimirkų akylai dairydamasis, tačiau matyt šiandien buvo ne ta vyrų nuotaika draugiškai pasikulti, - mes meldžiamės ir aukojam, tai reiškia dievams to reikia. O va jei nustotume tą daryt, kas būtų tada?
- Vidury dienos trenktų žaibas ir sudegintų, - nelabai rišliai, pagirių kamuojamu veidu, atsakė Martynas.
- O kas tada jiems melstųsi? - gudriai akį pamerkė Pranas.
Vyrai kelias akimirkas patylėję pratrūko karštai ginčytis. Vienas kitas kibo į atlapus ir Pranas, patenkintas savo klausimo sukeltomis diskusijomis, puolė mosuodamas kumščiais.



- Negerai, Pranai, taip, labai negerai, - mąsliai galvą papurtė Jaučbaubis, - piemenys jau kelinta dešimtis dienų nė vienos maldelės nesukalbėjo. Žmonės šneka, kad tu čia kaltas.
Pranas tiriamai nužvelgė priešais stovinčią dievybę – liesas, kaip smilga, su šiaudine skrybėle, rankoje – trumpas botagas, o kitoje – jaučio ragas.
- Gal ir aš, - apsimestinai ramiai atsakė Pranas, stengdamasis iš paskutiniųjų nepasiduoti baimei.
- Negerai.
Pranas toliau spoksojo į akivaizdžiai sunerimusią dievybę ir tik dabar pastebėjo pamėlusius paakius ir šiek tiek tirtančias rankas.
- O jei mes susitartume? Aš tau vieną jautuką parūpinsiu, o tu mesi savo kvailas mintis?
Jaučbaubis šiek tiek pasislinko į priekį ir godžiomis akimis įsistebeilijo į plačiai išsišiepusį Praną.
- Du jautukus ir vieną telyčią.
- Pranai, pamiršti su kuo šneki, - galvą palingavo dievybė.
- Nori – kirsk rankomis, nenori- eik šalin. Mums ir be maldų gerai.
Jaučbaubis, sunkiai atsidusęs, nunarino rankas ir dar apsidairė, tarsi ieškodamas paspirties iš šalies. Tačiau, kaip tyčia danguje ratus suko tik varnos, garsiais savo klyksmais besiaiškindamos kažką tarpusavyje. Nežinia kodėl, bet Pranui staiga pasidarė gaila Jaučbaubio, kuriam vaikystėje ypatingai daug melsdavosi – kad karvės nepaklystų, kad veršiukas nenuskęstų baloje, kad vilkai neužpultų.
- Labai tau tų maldų reikia?
Dievaitis lėtai palinksėjo, spoksodamas į savo lazdą.
- Na gerai, vienas jautukas, tačiau po mėnesio atvaryk antrą, kitaip piemenys vėl tylės, - pagrasino Pranas.
Jaučbaubis tiesiog akyse atkuto ir pagriebęs Prano ranką ją stipriai papurtė.
- Bus. Ir dar su žvaigžde kaktoje. Tau kur jautuką palikt?
- Prie tvarto.
Dievaitis dingo taip pat staigiai, kaip ir atsirado, palikęs susimąsčiusį Praną vieną laukuose. Jis dar kiek pastovėjo, paspyrė pilką akmenį į žolę ir pagaliau apsisprendęs apsisuko.




Milžinui buvo labai nepatogu sėdėti susikūprinus, tad jis tiesiog atsigulė ir pasislinko po stogine, bandydamas apsaugoti bent galvą nuo žvarbaus lietaus. Grėsmingai girgžtelėjo lentos ir sutarškėjo sukabinti dalgiai. Pranas tik atlaidžiai jam pagrasė pirštu ir toliau įniko šukuoti kumelę.
- Tai vot, Pranai, - storai sududeno milžinas, - eina gandas, kad už maldas prašai visokių niekučių.
- Gal ir prašau.
- Tai vot. Mes su šeimyna pasitarėm – mažai mums kas meldžias, kartais net pamiršta. Va net per šventes puodynes pieno nesulauksim, kai tuo tarpu tie žalčiai laka kiek nori. O mano motušė...
Pranas toliau šukavo sulipusį kumelės plauką, viena ausimi klausydamas milžino dejavimų apie tai, kad net laumės, ir tos, sulaukia aukų, o jie geriausiu atveju paminimi tik kai žemė sudreba ar naujas kalnas išdygsta.
- Tai vot, jei pora maldelių mums žmonės sukalbėtų? Vis linksmiau gyvent. O ir atsigautume šiek tiek prieš žiemą. A, Pranai?
Pakabinęs šukas, Pranas išslinko į lauką ir sustojo, mėgaudamasis šaltais lietaus lašeliais, plaunančiais sūrų prakaitą.
- Kalno man reikėtų.
Atkutęs milžinas tuoj pat išlindo iš pastogės ir pašokęs sudavė kumščiu sau per krūtinę.
- Tik sakyk kokį – mažą, didelį, akmenuotą ar iš smėlio? Medžiais apsodint, o gal krūmais? Nori jūrą matyt ar užteks upelį?
- Didelio kalno noriu, - nosimi trūktelėjo Pranas, - kad dvi... ne  –  keturios trobos tilptų ir būtų vienas takelis. Šonus apsodink liepom, o viršūnę lygią padaryk. Ir žiūrėk, kad lietus nesikauptų, o visas žemyn nubėgtų.
Milžinas su kiekvienu žodžiu tik smarkiai linksėjo ir Pranui nutilus tekinom pasileido link miško, trindamas sužvarbusius delnus.
Nespėjo Pranas paimti grėblio, kai už nugaros droviai kostelėjo bitėmis kvepiantis senukas.


- Pranai, tu žalčio koja, šuns kumpi, kad tave kiškis subadytų, o visa tavo giminė nė pekloj vietos negautų, - Perkūnas keikėsi kiek pajėgdamas, žaibuodamas akimis, o kumščius spausdamas taip, kad jie net pamėlo.
- Įdėmiai klausau.
Pranas šiek tiek pasislinko ant suolo, kviesdamas Perkūną prisėsti, tačiau jis tik pagrūmojo kumščiu ir paleido eilinę keiksmų seriją.
Tarpduryje pasirodęs Martynas su atridenama alaus statine sustojo ir nustebęs nužvelgė persiutusią dievybę. Truputį palūkuriavęs, gūžtelėjo pečiais ir sunkiai sudribo šalia valgančio Prano.
- Ar žinai, kas tavęs laukia už žmonių kiršinimą prieš dievus?! – Perkūnas dūrė storu pirštu į dangų, - ar bent žinai, tu, slieko koja?
- Už mėnesio maldas, - susimąstė Pranas, - iš tavęs bus darbas įrengti man dvi krosnis, o už negražius keiksmus dar ir vežimaičio reikėtų. Na žinai, tokio, kur žiemą ližes uždėt gali. Sako – šalta bus.
Perkūnas taip ir nutilo išsižiojęs. Išsprogusiomis akimis spoksodamas į Praną pabandė dar kažką ištarti, tačiau tik sužiopčiojo, kaip žuvis, išmesta į krantą.
- Eik jau, eik, - pavijo jį Pranas, - ir žiūrėk, kad vežimo suolas būtų kailiu išklotas, o krosnis gerai kūrentųsi. Martynai, alų iš kur ėmei?
- Pas malūnininką pigiau buvo, - sulemeno Martynas, niekaip neįstengdamas kaiščio išmušti.
Skambiai trinktelėjo Perkūno uždaromos durys. Nustelbdamas net lietaus košimą, pasigirdo galingas griaustinis, trumpam nušviesdamas trobos vidų.
- Žinai ko mums reikia? - Pranas šaukštu padaužė per alaus statinę, - rūsio, pilno alaus, kad vargti netektų. Apie Tado myžalą tuoj išvis pamiršim. Pilk.




- Martynai, kas ji tokia? - draugui į šoną alkūnė bakstelėjo Pranas.
- M, kas?
Martynas delnu parėmė smakrą, tačiau akių vokai, sunkūs kaip akmenys, tuoj pat nusileido žemyn.
- Nieko.
Pranas pakilo nuo savo sosto, kurį pagamino Kerpyčius už papildomą savaitę maldų ir žengė į priekį pasitikti įžengusios dievybės, kuri akivaizdžiai nejautė jokio nepatogumo dėl menkų drabužių ir rankoje nešamos pintinės su degančiom žarijom.
- Sveikas, Pranai, - ji žemai nusilenkė, tačiau Pranas tuoj pat paragino atsitiesti ir pagarbiai privedęs prie stalo pasiūlė prisėsti.
- Kuo galėčiau pagelbėti? Gal vandens? O gal ką atnešti ant pečių užsimesti? Žiema šalta.
Dievaitė nusijuokusi papurtė galvą.
- Žaidžiant su ugnimi negali per daug vandens ir drabužių su savimi turėti. Oi, neprisistačiau – Gabija.
Tačiau Pranas vis tik pastūmė jai alaus ąsotį ir negaišdamas pats prisipylė sklidiną puodelį. Nežinia ko išdžiūvo burna.
- Tik neseniai pastebėjau, kad vis sunkiau ugnį įkurti, - Gabija ant stalo pastatė puodynę su žarijom, - o po to išgirdau, kad tu vadovauji žmonėms, kuriems dievams, kurias maldas šnekėti ar aukas nešti. Tiesa tai, Pranai?
- Šiek tiek tiesos yra, - išdidžiai atsakė Pranas, - bendradarbiauju su dievais, kad visiems gerai būtų.
- Tai gal paraginsi žmones keletui aukų ir dėl manęs, - Gabija uždėjo savo karštą delną ant Prano rankos.
- Net nežinau, kad dabar viską turiu...
Gabija pasislinko dar arčiau ir Pranas staiga suprato žiūris jai visai ne į veidą.
- O šeimininkę namuose turi, kuri alaus atneštų...
- Va Martynas atneša.
- ... kuri naktį sušildytų.
- Martynas nešildo, - niūriai pridūrė Pranas, - ir nenorėčiau, kad jis šildytų, - pridūrė patraukdamas ranką.
- Tai ką manai? Turėtum šeimininkę namuose, o tereiktų tik vieną kitą maldelę sukalbėti ir duonos kampą į ugnį įmesti.
Pranas atsistojęs priėjo prie girto Martyno ir skambiai vožęs jam per pakaušį užrėkė į ausį:
- Kelkis, vestuves kelsim!


Pranas pasislinko link Gabijos ir atšoko, pajutęs, kaip kažkas degina krūtinę.
- A pasiutai? - užrėkė pašokęs.
- Miego noriu.
- O aš nenoriu.
Gabija kažką suburbėjusi užsitraukė likusį paklodės kraštą.
- Turbūt iš Martyno daugiau šilumos gaučiau, - kandžiai atsikirto Pranas.
- Tai eik pas Martyną ir miegok.
- Tai aš miegot nenoriu, - jis pabandė apkabinti žmoną.
- O aš noriu.
Pasigirdo sausas žarijų trakštelėjimas ir padvelkė dūmais.
Pranas lėkte nulėkė prie kubilo vandens ir skubiai sušlapino jau rūkstančius savo plaukus.



- Pranai, nueik ir pasakyk žmonėms, kad Karvaičiui priklauso du mėnesiai maldų ryte ir vakare, o Žemynai – aukos tris mėnesius, - paragino Gabija, linktelėjimu atsakydama į dievybių dėkojimus.
- Taigi žinias pranešinėja Pilvytis, - susiraukė Pranas.
- Pilvytis dabar siuvinėja mano juostą. Ir paskubėk, nes dar krosnį išvalyt reikia – vos puodą uždedi, iškart rūksta.
Stipriai trenkęs durimis, Pranas išėjo į lauką, saugodamasis neužminti daugybės sudėtų puodynių. Ant jo suurzgė apsimiegojęs šuo.
- Eik tik, savų nepažįsti?
Susigėdęs šuo įlindo į būdą ir liūdnomis akimis nužvelgė pakaušį besikrapštantį Praną.


- Aš jai pasakiau, kad eitų pažiūrėti kaip ten karvėms šieno ar užtenka, o žinai ką ji man? Žarijom apmėtė. Va, žiūrėk.
Pranas atsiraitojo marškinių rankovę ir parodė nudegimo žymes. Martynas caktelėjo liežuviu.
- Bjauri tavo boba.
- Kokių reta, - pritarė Pranas, - Tadai, kur tas tavo alus, kad tave šunys nujotų?
Ant stalo atsirado sklidinas ąsotis. Pranas krūptelėjęs atšoko, nesuprasdamas iš kur tokie stebuklai, jei Tadas net nebuvo pasijudinęs.
Smuklininkas patenkintas nusijuokė.
- Su Žėmepačiu susitariau- aš jam po maldelę, o jis padeda smuklėje suktis. Šaunus vyrukas. Ir nepyko, kai Vincui už grūdų maišą dukters vestuvėms perleidęs buvau. Nebereikia man senam kaulais traškėti.
Pranas vienu mauku ištuštino pusę ąsočio, tuo sunervindamas Martyną ir pirštu pabarbeno į stalo paviršių.
- Žinai, Martynai, negerai.
- Mhm.
- Keliaujam į Sūduvą, a?
Martynas paspringęs užsikosėjo ir bailiomis akimis pažiūrėjo į susimąsčiusį Praną.
- Sako žmonės, ten kaip seniau viskas. Va, po bobą ten surasim, vaikų sulauksim ir ramiai pagyvensim, ką manai?
- O Gabija?
Pranas atidžiai pažiūrėjo į krosnyje besikūrenančią liepsną ir pritildė balsą.
- O Gabija tegul eina šunims šėko pjauti. Apsuko mano jauną protą savo kalbomis.
- Ir krūtine, - paantrino rimtai linkčiodamas Martynas, - tokią mano motulė turėjo, kur tau – atrodo, malkas skaldyt galėjo...
Skambus delno pliaukštelėjimas per pakaušį nutraukė Martyno svaičiojimus.
- Buvau per daug atlaidus ir geras visiems. Sūduvoj bobų prie vyrų reikalų nebeleisim. Patys tvarkysimės.
Tadas pliaukštelėjo delnais ir smuklėje užsižiebė visos šviesos. Pranas žiojosi jau iš jo pasišaipyti, tačiau susilaikė ir susimąstė. Ne, vis dėlto, reikėjo iš Jaučbaubio du jautukus imt.