ku-kū

Tai „ku-kū“ posmeliai. Kukavimui kol nusibosta. Tarp jų nėra nieko bendro.

Kad pražystų, kad pražystų
Ant pušaičių dobilai,
Gal sugrįžtum, gal sugrįžtum,
Juk dar niekad nebuvai.
----
Baltos pievos, juodos avys
Kas išmano tas jas gano.
Kas išmano!
Kas išmano? Dieve, mano. 
---- 
Ar mato debesys tave, lapeli?
Ar gailisi taves šaka?
Kai skauda tau kotelį,
Kai vėtra nuskina tave?
----
Norėčiau prikelti nors vieną senelį
Iš kapų milžinų,
Tačiau virš jo kapo nutiestas kelias
Ir neturime temų bendrų.
----
Sakyk, tas laiko skambesys
Nutolsta ar artėja?
----
Aš nenoriu mano melo,
Nenoriu jūsų tiesos,
Nenoriu jokio kelio,
Trokštu miško tylos.
----
Šią valandą paskutinę
Nebeįmanomos atgailos,
Atverčiau krūtinę -
Neatsegu jos.
----
Jau ne kanopų kaukšėjimas
Ar velėnos arimas ragais,
Jau tik minkštas sėdėjimas
Spalvoto vaizdo vakarais
----
Jau saulelė atkopdama budina svietą,
O mūs pavietas anei iš vietos.