Raminta (2 dalis)

Jos gyveno raudonų plytų namelyje. Turėjo tris kambarius, mažytę virtuvę ir palėpę. Palėpėje karaliavo Meda. Raminta aprodė du kambarius, o į trečiajį eiti neleido – ten buvo jos dirbtuvė. „Tam reikia ypatingo nusiteikimo“, – pasakė ji. Aš nesiveržiau.

Įgrimzdau į minkštą krėslą, Raminta įdavė foto albumą, o pati su Meda nuėjo į palėpę. Kol ji grįžo, spėjau peržiūrėti beveik viską. Nuotraukos buvo labai meistriškos. Jose nebuvo Ramintos.

- Taip, užsiimu fotografija. Albume yra viskas nuo mano paauglystės laikų, kai pradėjau fotografuoti. – Raminta prisėdo ant krėslo ranktūrio taip arti, kad užuodžiau jos kvapą. – Čia Medai tik keli mėnesiai… O čia Feliksas, kurį šiandien matei!

- Jis tave myli, ar ne?

Raminta nusijuokė ir užvertė albumą. Sugriebiau ją už riešo, neleidau išsisukti:

- Kodėl tu neišteki? Juk esi tokia nepaprasta… Atsiprašau: paprasta savo nepaprastumu.

- Atvirkščiai! – ji juokėsi.

- Ir tavo dukrelė nuostabi… Turbūt esi sulaukusi ne vieno pasiūlymo, tai kodėl?

- Aš jų nelaukiu, – nukirto Raminta. – Tuoj išvirsiu arbatos.

Ji nuėjo virtuvėn. Pagalvojau, kad esu apsvaigęs trigubai – ir nuo konjako, ir nuo tos moters, ir nuo šitų namų. Staiga mano viduje sprogo mažytė revoliucija – atsistoti, išeiti neatsisveikinus! Bet nespėjau pasiduoti savo norui – Raminta grįžo, su puodeliais. Uždengė langus, uždegė keletą žvakių.

- Norėtum užkurti židinį? – ir nespėjus man atsakyti: – Atnešiu malkų…

Netrukus kambarys skendo šiltoje šviesoje, degančios malkos spragsėjo ir kvepėjo.

- Tai dėl grožio, – paaiškino Raminta. – Šilumos iš jo nelauk.

- Bet yra ir šilumos, – nesutikau. – Tik ne tiek fizinės, kiek…

Nepakeliamai panorau bučiuoti ją. Jos veidą. Rankas. Kojas. Visą. Įsivaizdavau, kaip siekiu jos link, pasvyru, užsimerkiu…

- Nemiegokite, svety, gerkite arbatą, – suskambo iš kažkur toli, aukštai.

Prabudau. Mes susijuokėme, vėl nutilome. Tilindžiavo maišoma arbata. Čiobreliai su medumi. Kurį laiką kalbėjosi tik šaukšteliai ir puodeliai. Mes su Raminta tylėjome, ir man tai buvo nejauki tyla. Atrodė, kad ji niekada nebeprabils ir amžinai maišys arbatą, o aš dėl to liksiu kaltas.

- Konstantinai, – pagaliau tarė ji. – Turi teisę klausti visko, kas tau įdomu. Pagaliau aš gi pasikviečiau į svečius – vadinasi, pasitikiu tavimi… Kai kurie mano draugai iš tiesų norėtų man būti daugiau nei draugai… Ir visi klausia, klausia vieno ir to paties: kodėl neišteki? Dieve, kodėl neišteku! Argi tai svarbiausia? Juk ir pats bare išvyniojai teoriją, kad šeima savaime nepadaro žmogaus laimingu.

Norėjau teisintis, bet pasiryžau tylėti. Pasiryžau visą vakarą būti jai nuodėmklausiu…

- Feliksas mane mylėjo nuo pat mokyklos laikų. Aš tai mačiau, žinojau, bet negalėjau nieko pakeisti… Galvojau apie tai, ar nevertėtų ištekėti už jo vien už tai, kad taip myli mane… Bet atsiklausus širdies… Mes šimtą kartų apie tai kalbėjome, jis bando susitaikyti, jis bando susirasti moterį, su kuria pamirštų mane, bet… Matau, kad kol kas niekas nepasikeitė. Esu auglys jo širdyje. Galbūt gėrybinis, bet visgi – auglys. Ir aš nenoriu netekti geriausio draugo, ir jis nenori… Tad, kol tik mato mane… Turbūt kada nors vis tiek turėsime skirtis. Tai artėja. Tai neišvengiama ir iš anksto skausminga.

- Kodėl?

- Aš jo nemyliu.

- Tu myli kitą?

Raminta neramiai žvilgtelėjo į mane:

- Taip… taip, taip, taip. Aš gyvenu ta meile. Mane liūdina, kad dėl to kažkas turi kentėti.

- Tuomet kodėl neišteki už to, kurį myli?

Ji šyptelėjo.

- Tai ilga istorija. Bet šiandien man reikia išsikalbėti, – ji atsistojo ir iš aukščiausios lentynos pasiekė cigarečių pakelį, prisidegė. – Tai prasidėjo dar mokykloje. Įsimylėjau klasioką (deja, ne Feliksą) ir maniau, kad esu mylima. Įsimylėjau tikrą… vėją. Kol aš tyliai ir nuolankiai mylėjau vien tik jį, jis išgyveno nemažai nuotykių. Aš viską matydavau. Tai tęsėsi taip ilgai, kad jau gerai jaučiau, kada jo naujas susižavėjimas prasideda, kada baigiasi. Taip gerai jį pažinojau, kad atleisdavau visas kvailystes. Jis jautė, kad visuomet galės grįžti pas mane, todėl elgėsi laisvai. Niekada jo nesmerkiau, nes kai tikrai myli, tai nori, kad mylimas žmogus būtų laimingas. Jis turėjo viską išgyventi, visur pabuvoti, viską sužinoti, su visais susipažinti. Jis norėjo lėkti per gyvenimą atviromis akimis… Man reikėjo daug mažiau. O gal… nebuvau tokia drąsi. Ir nujaučiau, kad ateis metas skirtis, kad vieną dieną jis dings iš mano akiračio. Žinojau, kad liksiu viena. Tyrinėjau savo nuojautas, tikėdamasi, kad jos netikros, kad jas pagimdė baimė ar šuniškas prieraišumas. Vyliausi, kad nemyliu jo, kad tai tik išgalvota meilė, susikurta, bandant užpildyti spragą vienišoje širdyje. Bet jausmas neblėso. Atvirkščiai – stiprėjo. Jei jis buvo vėjas, mano širdis buvo ugnis, įpučiama to vėjo vis kaitriau… Po mokyklos jis išvyko studijuoti sostinėn, o aš likau čia. Mes išsiskyrėme. Jis nepakvietė manęs važiuoti kartu.

Raminta pritūpė prie židinio ir žarstekliu pastumdė stambiomis, kampuotomis žarijomis virtusias malkas. Buvau taip įsitempęs ir susijaudinęs, kad net nesupratau, jog ji nutilo, jog jos istorijoje – pauzė. Bet greit ji sugrįžo į savo vietą, prisidegė dar vieną cigaretę ir tęsė:

- Neįstojau ten, kur norėjau studijuoti, bet ne dėl Medos gimimo. Medos dar nebuvo. Beje, keista įsivaizduoti, kad to, kuris dabar yra, kažkada nebuvo, ar ne? Jos nebuvo. Net įsivaizdavimo, net vardo, net sapnų apie ją. Vieną dieną supratau, kad nebeturiu jėgų gyventi viena. Jei kas nors neįvyks mano gyvenime, tai gyvenimo tiesiog nebebus, jis baigsis. Vieną saulėtą sekmadienio rytą pažvelgiau pro langą ir man dingtelėjo, kad išgyvenčiau, jeigu turėčiau savo mylimojo dalelę savyje, jo vaiką… Bet – kaip? Būčiau nepajėgusi viena auginti vaiką. Tuomet dirbau maisto parduotuvėje valytoja, tikėdamasi, kad kitais ir dar kitais metais visgi bandysiu įstoti studijuoti bet kur, kur nors, kad tik… Vienu žodžiu, padėjo atsitiktinumas. Galėčiau sakyti „laimingas atsitiktinumas“, bet kai kam jis buvo nelaimingas. Autokatastrofoje žuvo bevaikiai mano krikštatėviai, ir aš paveldėjau jų namą, – Raminta gestu parodė, kad mes kaip tik esame šiame name. – Taip pat šiek tiek santaupų. Toliau viskas buvo paprasčiau. Nuvykau ten, kur jis mokėsi ir gyvenau su juo keletą mėnesių. Ne, nepyko dėl to, kad susiradau jį. Buvo pernelyg užsiėmęs mokslais, kad lakstytų paskui sijonus, taigi atsidūriau šalia pačiu laiku. Nebenorėjau skirtis. Manau, kad ir jis buvo pagalvojęs, kad galėčiau tapti jo žmona, bet… Po kelių mėnesių, kai pastojau, nieko neaiškindama dingau. Grįžau čia. Jis manęs neieškojo. Taip su juo viskas ir baigėsi. O paskui gimė Meda… Pastebėjai, kad ji nepanaši į mane? Ji panaši į savo tėvą.

- Meda ką nors žino apie jį?

- Dar ne. Nieko nepasakojau ir nerodžiau nuotraukos… Susitarėme, kad papasakosiu vėliau. O kol kas mes mėgstame pasaką apie princą ir princesę, kuriuos skiria stiklo kalnas…

- O jo daugiau taip ir nesutikai?

- Ne. Jau šeši metai, kai gyvename vienos. Nežinau, gal išvažiavo į užsienį. Lyg ir ruošėsi…

- Tu turėtum jo labai nekęsti.

- Nekęsti? Juk sakiau, kad myliu…

Negalėjau, o gal nenorėjau, to suprasti:

- Bet kaip galima mylėti žmogų, kuris taip niekšiškai atstūmė?

- Niekšiškai? – ji palingavo galvą nesutikdama. – Argi ne aš pasielgiau niekšiškai, pavogdama jo dalelę?

- Tu turėjai teisę. Tu jį mylėjai…

- Taip, mylėjau, myliu. Bet kad tu žinotum, kaip kaltinu save už tai, kad atėmiau iš vaiko tėvą… Joks Redis negali atstoti tėvo. Kartą Meda nei iš šio, nei iš to pareiškė, kad ji nekenčia to princo, kuris leido užaugti stiklo kalnui. Atsakiau, kad stiklo kalnas nėra kliūtis tarp princo ir princesės. Juk jie laimingi, nes myli vienas kitą. Ir tai svarbiausia. Visa kita – nesvarbu… Svarbu, pasakė. Jai – svarbu.

- Kaip tu įsivaizduoji tą dieną, kai pasakysi apie tėvą?

- Kol kas neįsivaizduoju. Bet žinau, kad nekaltinsiu jo niekada. Mano kaltė, jog tėtis negali gyventi su mumis.

- O jeigu ji tau neatleis?

- Neatleis… – Raminta perbraukė delnu per kaktą ir plaukus. – Vadinasi, man negalima atleisti.

Nutilome. Liko degti tik viena žvakė. Židinys beveik visai užgeso. Iš jo sklido tylus spragsėjimas. Už langų jau seniai nustojo brazdenti naktinis lietus. Nenorėjau net pagalvoti apie tai, kad reikės atsistoti ir eiti namo, palikti Ramintą.

- Žinai, Kostai, jei jam kas atsitiktų… jei jam būtų bloga ir grįžtų pas mane, aš atiduočiau jam viską, ką turiu. Ir jei bus lemta, mes susitiksime. Aš neprarandu vilties.

Ji atlošė galvą. Ramiame žalsvų akių žvilgsnyje buvo tiek gelmės, kad net apsvaigau. Ragavau buvimo šalia tokio žmogaus pojūčius. Bandžiau patikėti, kad ji galėtų pamilti mane, kad turiu šansą, bet mano mintis išbaidė tyras Ramintos veidas. Ši moteris teturi vieną vyrą, kuriam pagimdė vaiką ir liko ištikima. Liks ištikima. Ji negeidė svetimo – tik savojo vyro geidė. Ji myli, net nežinodama, kuriame pasaulio krašte jis yra, ką jis veikia, gyvas ar miręs. Ramintos negalėjau niekuo apkaltinti.

- Tu… nekalta, – pasakiau atsisveikindamas ir susigėdau pats savęs – veiksmų, žodžių, minčių, vilčių apie ją.

Ėjau šlapiu, slidžiu grindiniu, susigūžęs, drebėdamas, nes išsiblaiviau – daugiau nei išsiblaiviau. Buvau sukrėstas. Kai prie tėvų namų sustojau parūkyti, išgirdau tolimą griaustinio muziką. Klausiausi ir galvojau, kad nuo šiol ieškosiu tokios moters, kuri sugebėtų taip mylėti ir taip laukti, kaip Raminta.

Rugpjūčio pabaigoje, prieš išvykdamas tęsti mokslus sostinėje, užėjau į savo mėgstamiausią barą atsisveikinti su juo. Buvau gerai nusiteikęs, galvojau apie studijų draugus, kuriuos greit sutiksiu, kūriau artimiausio savaitgalio planus… Iš toli, dar nepriėjęs baro durų, pamačiau išeinančias Ramintą ir Medą. Buvau jau benusišypsąs, norėjau šokinėti ir mojuoti, bet sustingau, pamatęs vaikiną, skubiai žingsniuojantį link judviejų. Jie susitiko ir sustojo taip, kad artėdamas vis aiškiau mačiau vaikino veidą, šviesius plaukus ir dideles, tamsias akis… Nebuvo abejonės, tai – jis. Mačiau, kaip jis sutrikęs žiūri tai į Ramintą, tai į mergytę. Raminta viena ranka prispaudė prie savęs Medą.

Būtų tikras kvailys, jei paleistų tokią moterį. Norėjau prieiti ir pasakyti jam šitai tiesiai į akis. Bet pamačiau, kad jis pritūpė ir paglostė Medos skruostelį. Ir aklas būtų atpažinęs šitame vaike tėvo bruožus…

Daugiau nebežiūrėjau.

Išvykau, taip ir neatsisveikinęs su savo baru. Vėliau dar ne sykį lankiausi jame ir visuomet tikėdavausi sutikti Ramintą, paklausti, kaip susiklostė gyvenimas, bet niekada nebesutikau nei jos, nei Medos, nei to vyro. Pagaliau nesutikau nei pats tokios moters, kaip Raminta. Neradau tokios, kuri mylėtų mane taip ištikimai, su tokiu supratimu ir atlaidumu. Kaltinau moteris už jų kvailumą ir nepastovumą, bet dabar norėčiau paklausti savęs: kodėl gi tu pats, Konstantinai, niekada nemylėjai nieko taip, kad atleistum visiškai viską?..

(1992 m., perrašyta 2010 m.)