Gamtos dvelksmas arba kur nuskendo „Titanikas“

Neseniai rašyk‘e perskaičiau vieną įdomų komentarą, paliktą po šiaip jau vykusiu eilėraščiu: komentatoriaus (pirštais nebadysime) nuomone, santykis su gamta, akcentuotas kūrinyje - pavydėtinas. Ne  tradiciškas, ne melancholiškas ar dar koks nors, būtent: pavydėtinas. Iškart pasijutau lyg atsidūrusi Niujorke arba kokioj itin sauskimšoj Tokijo gatvėje; pasižiūri į vieną pusę - jauodakostiumiai ir juodakostiumės griežtais geltonais veidais ir siauromis akimis, lyg pjūviais, iš kitos - banguojačios juodų nugarų sienos, čia šiek tiek nutolstančios, čia visai suspaudžiančios. Ir nė vieno medžio, nė menkiausio žolės stiebelio; lyg visa gamta būtų išnykusi, tiesiog mostelėjus burtų lazdele. Ankšta, tvanku, atrodo, tuoj tuoj uždusi.
Keliaudama namo iš mokyklos (GULAG‘o) dažniausiai patraukiu mišku. Liečiu grubius, randuotus medžių kamienus, o jų lapai virpa, virpa kiekvienas atskirai ir visi sykiu, šiugždėdami, šlamendami, šnabždėdami. Mintyse iškyla Antano Baranausko „Anykščių šilelio“ eilutės: „Kur tik eini, vis gražu: žalia, liekna gryna, / Kur tik uostai, vis miela: giria nosį trina... “ Antai ankšti Kafkos kūrinių pasauliai su sienomis, glundančiomis prie kūno kaip pirštinė prie rankos, lieka už nematomų durų. Be to, mes juk ne vokiečiai. Lietuviai, kurių ryšys su gamta - bent jau taip atrodė - nesutraukomas kaip plieno grandinė. Deja, lenciūgas sutrūko ir pasiliejo upėmis upeliais lietuviai į airijas, anglijas ir danijas. Tiek tereikėjo, kad užmirštume visko, ko buvome išmokyti. Kad pajusti gamtą - kaip ranką ištiesti. Nereikia daug pastangų, kad ištiestum ranką.
Laiptinėje šlavinėjasi kaimynė, kurios girtas vyras kažkada veržėsi į mano namus mėgindamas išlaužti duris. Pasisveikinu. Ji pastebi, kad lauke vėjuota. Vėjas net prinešė lapų į laiptinę ir jai dabar reikia šluoti: niekas juk to už ją nepadarys. Šie žodžiai, kaip suprantu, apeliuoja į visų kaimynų sąžines, įskaitant ir manąją. Moteris paniurna dėl oro. Žinia, ji labai mėgsta vasarą nuvykusi į Šventąją drybsoti paplūdimyje, pasiguldžiusi kaip vaiką šone savo pilvotą vyrelį; jo plikė įkaitusi kaip saulės diskas. Šalia kaitinasi butelis „šalto“ alaus, seilėjasi riebalais į taukuotą servetėlę įspraustas čeburekas. Kai oras geras, bent jau galima kažką nuveikti, o čia - šlavinėtis...
Dažniausiai numoju ranka į kvailas SMS, kurias drįsta rašyti įkyrūs nenuoramos klasės draugai, ir sėdu prie savo romano. Po langais linguoja beržai, trys berželiai. Ošia. Skambėdami. Lapeliai virpa, virpa kaip vaiko pirščiukai, kai sukiojasi rankutės, vaizduodamos, kaip „aguonėlė žydi“. Šią dainelę pati kažkada dainuodavau, kad pamirščiau žaibus ir jų kurtinantį trankymąsi, nebijočiau. Dabar, kai griaudžioja, tik stipriau priglundu prie pagalvės ir klausausi savo tvaksinčios širdies. Ir kai dangus žybteli nelyginant fotoaparato blykstė, sugriaudi griaustinis, desperatiškai puolu prie lango. Įdomu, ar širdis nustotų tvaksėti, jei žaibas pakirstų bent vieną iš tų trijų beržų. Juk Krėvės skerdžius miršta, kai nukertama Grainio liepa. Krėvė, kiek žinau, su absurdo literatūra neturėjo nieko bendro.
Teko ne sykį skaityti apie „rašytojiškus“ pasivaikščiojimus. Jie kaip Aleksandro Makedoniečio žygiai: viskas dėl karo „grobio“, šiuo atveju - kelių romano eilučių ar puslapių, kuriuos atneštų nebent sakų, drėgnos žolės kvapas. Ten, kažkur giliai kamienuose, slepiasi Dievas. Ne, ne mūsų širdyse: ir gilios pagoniškos šaknys su tuo neturi nieko bendro. Aš irgi pabėgčiau: juk daugelis sakosi esą tokie kosmopolitai, tokie postmodernistai... O kam lindėti juose? Mažai prisižiūri sutrupėjusių dūšių; gaila ir nyku, joms nepadėtų jokie dvasios klijai. Ir plika žmogiška akimi jas matai - tai kaip nepamatys Dievas? Salomėjos Nėries ramunėlės jiems nuobodžios, Maironio gimtųjų Nemuno krantų ilgesys - tušti svaičiojimai. Aišku, viešai to nepasakys: dar ims kas nors ir palaikys plunksnagraužiais nebrendylomis... O iš tiesų galvoja: kam išvis reikalinga tokia poezija? Tradicinio eilėraščio apie gamtą niekas nei spausdins, nei skaitys. Dabar madinga kalbėti tam, kad kalbėtum; bet kaip, tik kad būtų pakankamai sudėtinga ir svarbiausia - apie save. Kam tie apsamanoję kelmai, jei TAVĘS ten nėra?
„Žiūrėk, kaip nusvirusios beržų šakelės. Tau neatrodo, kad beržai atrodo lyg gyvas dailininko teptuko vaizdinys šalia šitų bjaurių, apsilupinėjusių daugiabučių? “ retoriškai paklausiu draugės. Neatsako. Įtariu, ji vos susituri nepasukiojusi piršto prie smilkinio: girdi, kokie čia dabar svaičiojimai. Užtat kaipmat užsikalba apie labai gražų bachūrą, su kuriuo linksminosi savaitgalį, arba trokštamą keramikinį plaukų tiesintuvą, o mane netikėtai apima pamišėliškas noras plikai nusiskusti galvą.
Užsižiopsau į krūmus, aplipusius raudonomis uogomis, kurias Ivanauskaitė (amžiną atilsį) lygino su šašais. Neįžiūriu už jų jokio veido, ir man jos vis tiek lieka gražios, visai nepanašios į šašus. Galbūt aš nuobodi arba tiesiog per mažai galvoju, kaip išspausti iš savęs Žodį. Galbūt mes visi nuobodūs. Kalbam kalbam - o ar patys žinome, apie ką? O kaip žinos tas, kuris tai skaitys? Turbūt tai jo paties reikalas. Skaitytojo. Tegu beskaitydamas turisi po ranka kokį žinyną arba bent jau „kabo“ kur nors Google. Jei jis kvailys, tegu pats ir aiškinasi: į rašytojo priedermes neįeina rūpinimasis liaudies išprusimu. Visa problema tokia: jokiam normaliam žinyne nesurasi vingrių formuluočių aiškinimo, nes jos - autoriaus nepaprasta literatūrinė, kultūrinė, o dažniausiai - dar ir psichinė išmonė.
Vakare atsiverčiu rašyk‘ą ir vėl susirandu tą patį eilėraštį; užtrunku tik minutę, nors tenka pasikapstyti tarp kitų kūrinių ir grafomaniškos šlamštienos, mirgančios kvailiausiais pavadinimais. Hemingvėjus mokykloje rašė labai skurdžius rašinius, bet galiausiai prakuto ir netgi sukūrė savo žymųjį „ledkalnio principą“. Ledkalniai, kiek žinau, nedygsta nei betoniniuose Niujorko labirintuose, nei pilkose Tokijo gatvių dykvietėse. Antraip išeitų, kad „Titanikas“ 1912 metais turėjęs nuskęsti tiesiog vidury miesto: tai bent muziejų turėtų amerikiečiai arba japonai! Nelygu kam labiau pasisektų: turizmui tai tikrai išeitų į naudą. Deja, ledkalniai slūgso toli vandenynuose, šaltuose ir tyruose kaip krištolas. Reikėtų dažniau pabūti prie vandens, nors ežerėliuose ar upėse ledkalnių ir nepamatysi; nebent pavasarį praplauks kokia atplyšusi drumzlina lytis. Ir prie medžių. Medžiai kalba daug, jei klausaisi. Taigi kaip paprasta pajausti gamtą.