Rudenėjant

Aš medžiais apsivilkęs ateinu,

kai sningant auksaspalviais lapais

paniurusi žingsniuoji...

Ir negirdžiu tavęs, ir nematau,

tačiau jaučiu - kvėpuoji.



Tu saulę persikinę paslepi rūke,

o šviežią orą persmelki drėgme.

Tada sustingdai balutes lede...

Girdžiu, jaučiu, matau tave,

Esu tikra - kvėpuoji.



Ir sklando miškuose branda,

pakvipusi žeme. Ir grybais.

Ir mes drauge kvėpuojam ja,

Ir mes kartu ją mylim.



Užmiega sąmanos ryte. Nutyla vėjai...

O mes kartu.

Kartu. Ir ne

Alsuojam pūvančia veja.