Penktadienis.Arba kelionė namo.

O viskas prasidėjo nekaltai..

Buvo kaip ir penktadienis, saulėtas, gražus ir labai produktyvus. Šiaip penktadieniais, kaip ir kiekvienas  mirtingasis (prašau atleidimo tų, kuriuos įžeidžiu, bet nuoširdumo ir gėlių iš manęs nesitikėkit) stengiuosi vakare atsipalaiduoti, atsipalaiduoti visais įmanomais būdais (na, supranti, taip?). Aš žinau, kad esu lengvabūdis, aš žinau, kad vaikausi malonumų, aš žinau, kad elgiuosi kvailai, aš žinau, kad už tai vieną dieną degsiu ir mane rimbais plaks pragare.. (kokia nors stora sadistė spoguotu veidu, dėvinti juodą korsetą ir nuolat rėkianti - „Pakliuvai ciuciuli! “). Bet grįžtant prie atsipalaidavimo, neišimtis buvo ir šis (čia aš jau apie penktadienį, spoguota sadistė savo eilės dar palauks..)

O viskas prasidėjo nekaltai..

Nuo įprastų, penktadieninių draugų skambučių, su tuo retoriniu, o kartais ir labai užknisančiu klausimu, kuris gali privesti prie beprotybės - „Ką šiandien veikiam? “.

O veikiam kaip ir visada...

22: 30 - Po nesuskaičiuojamo kiekio išgerto romo (nors jį geriam vos nuo 20. 00 valandos), kuris (aš žinau, žinau) mane eilinį kartą privers po vidurnakčio, kur nors, tamsiame užkampyje ''išpilti'' visą skrandžio turinį ant seno, gilią istoriją turinčio nekilnojamo objekto Vilniaus senamiestyje ir “apsysioti” kas antrą troleibusų stotelę pakeliui, vistiek esu nusiteikęs šį gražų penktadienio vakarą gerai pašėlti.

Galimybė pašėlti dingsta po geros valandos, ne todėl, kad to nenorėčiau, ne todėl, kad kas nors man trukdytų (na yra kas trukdytų, bet apie tai jau dabar), paprasčiausiai - vos pastoviu ant kojų.

Bet jis sako TAIP! (ne ne, ne Carey'is - Kazys), jis vietinis, lietuvis, stovi prie veidrodžio ilgiau nei bet kuri iš mano buvusių merginų, manau, jog ir būsimų. Bet Kazys vadina mane savo broliu, nors toks ir nesu, bet aš manau jis norėtų, kad toks būčiau (klausimas – kodėl?). Per daug nesigilinkim.
Kazys broliškai mane apkabina, pakelia ir kaip visada, iškišęs savo baltus dantukus ir „įkirtęs“ kvailą šypsenėlę pareiškia – vakaras dar nebaigtas.

Čia dar ir Romka toks yra. Yra ir Vytenis. Esam keturiese. Na, tryse su puse (jeigu tiksliau, nes pusė mano kūno pakėlęs laiko Kazys, o kojos vis dar tabaluoja tarp oro ir žemės).
Romka – universalus. Ne, palauk – žmogus, kuris sugeba prisitaikyti prie bet ko. Niekada tau nemaišys, kai tu esi blogos nuotaikos, niekada nevers išgerti dar jeigu tau iki pasimatymo su „nematomais nykštukais“ trūksta labai mažai, niekada... Na, niekada. Bet dėl to aš jo ir nekenčiu.
Jis kaip choro berniukas, pasiruošęs atiduoti duoklę bažnyčiai ir laikytis 10-ties Dievo įsakymų.
Anksčiau maniau, kad jis gėjus. Nuoširdžiai. Bet mano įsitikinimai sugriuvo tada, kai vieną dieną mano namų slenkstį peržengė labai žavi būtybė vardu -  Agnė.
Sveikas, čia Agnė. Mano naujoji mergina (ko gero pirma ir tikriausiai paskutinė, čia aš taip manau!). Agne, čia Marka (tikrąjį mano vardą jau seniai pamiršo ne tik mano draugai, bet jį pamiršau ir aš pats.)
Labas, Agne. - su kandžia šypsenele veide vos išlemenu. (O išlemenu dėl to, jog mano mintys jau kitur. Kur? Apie tai jau dabar.)
Labas. Malonu. - santūriai atsako. (O po atsakymo mano organizmą užplūsta milžiniškas testosterono kiekis. Ir mintys... Romka, atleisk... - Noriu tavęs. (Ne ne, ne Romkos – Agnės.)

Bet velniai griebtų, nors ir esu didelė šūdo krūva, pats sau „ėduosi“ gyvenimą, o „ėsdamas“ jį sau, aš kaip ir kiekvienas kitas, toks pats idiotas, slėpdamas savo silpnumą ir bejėgiškumą - stengiuosi jį „ėsti“ ir kitiems.
Tik šį kart viskas kitaip. Jos klausimu laikausi 6-ojo Dievo įsakymo, bet 9-ojo suvaldyti negaliu... Nusidėjau. Kaltas. 

Bet apie jį, o ypač apie ją daugiau kalbėti nebenoriu. Ir meldžiu. Romka mano minčių kratinio šiuo metu neskaito. Taip?

Vycka kitoks. Jis manęs nemėgsta. Aš jo irgi. Kartais. Bet kartais aš nuoširdžiai džiaugiuosiu kai jis yra šalia, ypač tada, kai esu girtas. Ir ypač tada, kai aš pradedu jam „kvaršinti“ galvą apie gyvenimo prasmę. Tada jis mane išvadina idiotu, kuriam reikia psichiatro pagalbos ir nuolat paragina prisijungti prie emo judėjimo (kartais pasvarstau šią galimybę). Vycka nežino, kad apie jį rašau. Jis apskritai nežino, kad aš rašau. Ir šiaip, daug ko nežino. Kadangi jis pats daug ko nežino, tai ką apie jį galiu žinoti aš?

Laikrodis muša vidurnaktį. Stoviu ant abiejų kojų. Sėdam į taksi ir patraukiam į vieną iš naktinių klubų Vilniaus centre.
Iš pirmo žvilgsnio viskas lyg ir gerai. Einu. Jaučiu. Matau (beveik).
Viduje trinasi daug neaiškaus plauko tipažų, kurie prieš pora dienų atvyko studijuoti ir sutelkę visas pastangas, stengiasi atkreipti šalia jų stovinčių, tokių pačių, pirmo kurso studenčių dėmesį.
Ir kaip man patinka stebėti tokių tipų, „mergų“ kabinimo metodiką. Vienas iš pagrindinių – „gudriojo erelio akis“.
Kai tipažas stovi su kvaila šypsena ir nevalytais dantimis, spokso į merginą visą vakarą, bet prie jos prieiti, užkalbinti taip ir nesugeba. Verdiktas – mergina jaučiasi išprievartauta akimis.
Antras labai populiarus metodas -  „sėlinantis nindzė“.
Šitas subtilesnis. Tikrai. Aš juo labai žaviuosi. O labiausiai žaviuosi tuomet, kai šį metodą taiko ne vienas, o daugiau bendroje grupėje esančių tipažų.
Tipažai, kaip ninjos šokių aikštelėje sėlina tyliai, iš lėto nužvelgdami savo auką arba aukas. Tipažas, kurį auka matė nerangiai judantį šokių aikštelėje už keletos metrų nuo savęs, staiga dingsta, vėliau nerangiai, bet iš lėto slenka prie aukos, o kai auka to tikisi mažiausiai - išdygsta prieš nosį.
Ir kas pasakė, jog ninjos išnyko?

Gana apie ninjas. Apie jas būtų galima parašyti atskirą temą, o gal ir visą knygą.

Klube dar labiau nusitašau ir jau sunkai reaguoju į mane supantį pasaulį. Man nebeįdomu ką daro Kazys ar Romka (nors esu įsitikinęs, visą vakarą jis praleido saugodamas mane, kad neužmigčiau prie stalo ar ko nors nesudaužyčiau), tuo labiau Vytukas.
Neilgai trukus – išlieju skrandžio turinį. Ne tolete, ne lauke. Prie stalo (čia prie to pačio kur Romka mane visą vakarą saugojo). Kliūna ir įmantriems baldams.
Apsauginis mane „gražiai“ išlydi iš klubo. Tuo tarpu apsauginiui, aš pasakoju apie žmogaus teises ir tai, kad jis, išmesdamas mane iš klubo - jas pažeidžia. Dar sakiau, kad dirbu „Žmogaus teisių stebėjimo institute“. Gaila, nepapirkau. Išmetė lauk. O ir institute aš nedirbu.

Jaučiuosi taippat kaip ir prieš tai, tik skirtumas tas, kad dabar stoviu, o viduje sėdejau.

Keliamės į kitą klubą. Kazys nusiteikęs medžioklės sezonui. Aš – ne.
Geriu tą patį romą prie baro. Draugų nematau. Ir nenoriu matyt. Prieina kažkoks vyrukas ir klausia:
- Sunki diena?
- Ne. - atsakau.
- Mergina paliko?
- Ne, tokios neturiu.
- O tu čia vienas?
- Vienas. (koks tavo sup*** reikalas)
- Gal nori išgert?
- Aš jau dabar geriu.
- O su manim?
- Man jokio skirtumo. (kuo toliau, tuo labiau jaučiuosi nejaukiai)
- Klausyk, o tu gal..?
- Kartais norėčiau būti. Bet neišeina.
- O kaip.. palauk aš nesuprantu. (taip, tu tikrai nesupranti, net paprasčiausio cinizmo, ką kalbėti apie metaforas. Kantrybė senka...)

            ........................................................

Ačiū Dievui, “brolis“ jau nusiteikęs supažindinti mane su savo naujom „draugėm“. Atsikratau įkyraus tipo ir prisėdu šalia Kazio „naujų radinių“. Įspūdis ir jausmas toks pat, kokį patiria archeologas radęs sovietinį aliuminį šaukštą. O ir „radinius“ lyginti telieka tik su tuo prakeiktu šaukštu.
Aliuminis šaukštas bevertis, jis neturi žavesio, yra tusčias, neišvaizdus. Valgyti iš jo taippat nesmagu, jis nesuteikia maistui skonio ir pasitenkinimo valgant. Paprasčiausiai tas šaukštas yra per daug ''suvartotas''. (Šį vakarą manęs tai nežavi. Sublogau.).

Kelionė namo su „radiniais“ (arba evangelija pagal Kazy).

Romkos nėra. Vytuką „pametėm“dar pirmame klube. Kazys įsitikinęs, jog aš, kartu su juo, “radiniais“ eisiu pratęsti vakaro linksmybių pas jį, nes jo butas visiškai šalia. Savimi pradedu abejoti. O ir skrandis vėl pradeda siūsti ''pavojaus signalus''. Jis dar labiau ''supyksta'' kai viena iš „radinių“ pradeda mane nevalingai „tysti“ į kairę ir į dešinę  ir nemaloniai liestis. Dažniausiai renkuosi „kairę“, bet šiandien, bet ką atiduočiau už dešinę. Dešinė pusė  simbolizuoja namus. Ir šilumą. Kartais ramybę. Kartais liūdesį. Kartais džiaugsmą. Kartais aistrą. Bet visada. Šiltus jausmus.
Būčiau nuėjęs į kairę, nors norėjau eiti į dešinę, bet likau stovėti vietoje. 

Žaliasis tiltas. Arba kelionės pabaiga.

Pusė devynių ryto. Stoviu prie policijos komisariato durų. Tik dabar įžengiau į gyvą, judrų, rytinį Vilnių. Šviečia saulė. Šilta. Smagu. Tik.. baisios pagirios primena vakarykštę „šventę“. Skaudanti nugara, išduoda kietą gultą.
Prisimenu pareigūno žodžius:
Sėsk, jaunuoli, važiuojam.
Prisimenu, kaip šlapinausi vidurį žaliojo tilto penktą valandą ryto.
Prisimenu policijos švyturėlį ir signalą.
Prisimenu malonumą ''lengvinantis''.
Prisimenu vienos iš „radinių“ žodžius:
- Greičiau, kažkas atvažiuoja.
Prisimenu kitus, vienos iš „radinių“ žodžius:
- Greičiau, aš tavęs palauksiu.
Prisimenu Kazy, kuris buvo atitolęs su kita „radinio“ puse nuo manęs per 50 metrų.
Prisimenu norą nusilengvinti.
Prisimenu skrandžio „signalus“ ir nemalonius „radinio“ prisilietimus.
Prisimenu dešinę pusę...