svetimuojuos

Išsikraustau kas dieną iš proto
Į bendrabutį pilną langų
O pro juos nieko gero nerodo
Tik žvairavimą durniaus akių

Išsikraustau į lapą be žodžių
Ir nėra atbrailos. Nėr skiemens
Tik tylėjimas vieno bepročio
Be minties ir be gėlo vandens

Išsikraustau. Kartotis nenoriu
Pasiimsiu save, ką daryt?
Aš nešoku, ne miegu, ne groju
Išsikraustau. Ir ne pirmąsyk.

Išsikraustau. Mikčioju truputį
Ir bendrabutis jau užsidaro
Ar no rėtų kas nors „ben drai“ būti
Tiesiog Šiaip. Kad nepaskaičiavo.

Išsikraustau. Žinau. Nesuprasi,
Pavargau, mūsų širdys neūžia –
Šitiek triukšmo pabirusioj masėj,
Be kaimynų net svetima. Dūšiai.