Kristaus sesuo

Nykiam lauke,
Kur eina mirt drambliai,
Kristaus sesuo
Visa nušvitus pasirodė.
Vaiduokliškoj tyloj,
Bolavo kaulai
Per visą mėnesienos slėnį,
Styrojo medžių stagarai,
Aplinkui – nė vienos gėlės;
Išdžiuvę tyruose šaltiniai,
Ir paukščių dangiškos giesmės
Seniai čia niekas negirdėjo.
Tik kranksi maitėda peslys.

Iš džino butelio Apokalipsė
Pasaulio žaizdrą užgesinus .

Dabar stovėjo vėjuose nuoga,
Kaip saulės spindulys,
Prigimtimi nušvitusi.
Tyrumo šaltinėliais tryško,
Gaivindama  laukus.
Pažadino lelijos žiedą,
Lašeliais sužėrėjus raskila
Ramunę vainikavo.
Pakvipo dobilas vešlus,
Varpelio skambesį
Išbandė vyturys,
Gegutė užkukavo,
O štai -jau laikas ir alyvą skinti.



Vėl  įtikėjęs grožiui
Žydėjimas  sugrįžo... 

O slėnio pakrašty
Niūrus, kaip pragaro dvasia
Paskutiniųjų savo
Valandų skaičiuoti
Atėjo sužeistas dramblys...
Stebėjosi, kaip virsta dulkėmis
Tos kraupios kaulų krūvos,
Ir visą ką gerumo rankomis
Palies gailestingumas
Kaip pilkas ir negyvas smėlis
Nuo šilto žvilgsnio
Juodžemiu derlingu
Žyra per laukus.

Ir pasmerkta  vienatvė, 
Nustebus kraipė  galvą,

Kad vietoj,
Kur galėtumei numirti,
Džiaugsmas įsiviešpatauja.
Ten stovi jau
Žmonių namai-
Su rūpesčiais dėl pelenų 
Iš židinio jaukumo…
Paklaidžioja svajonėse,
Nebeužmiega  šviesoje,
Net ir mėnulio pilnatį
Dainom apvainikuoti pasiryžę...
Lėtai lėtai apsigręžė dramblys
Išgyt ir kaimenėn sugrįžti .                                               
 

Ką šlovinsi, kada mirties ženklai
Gyvybės šaltiniu pakvimpa?..

Į sielą langas atsivers
It laukiančiai ant ešafoto nežiniai.
Ką mes į jį ateivė? 
Gėles ar sunkų akmenį,
Kuriuo teisėjus baudžia.
Negailestingą nuosprendį mirties
Į motinos lopšinę keičia gėlės...
O skaudulys dėl milžino kaltės
Nebus  mažesnis,
Negu dėl žemės vabalėlio. 
Tiktai kai vietoje dygių erškėčių
Užriš šilkinę juostą ant galvos,
Nuo kryžiaus nuimtojo žaizdos
Užgis, nes – pabučiuotos.