Tikėjimas

Nežinau,
koks tas mūsų tikėjimas -
per rytmečio rasą,
brendanti Saulė,
ar Mėnuo,
pakibęs virš kryžiaus
Katedros bokšte.
Parpuolus ant kelių
prieš paukščių ulbėjimą
ankstų
ir šitaip kasdieniškai
šventą
meldiesi,
tarp pirštų suspaudus
rožančių...
Gal mūsų tikėjimas -
būties stebuklingas alsavimas,
su Saulės ramiu
patekėjimu,
su Vandenio
begalinėm platybėm.
su Audros šėlimu
gūdžią nakty vienatvėj,
su Ugnies pragarais,
kai širdis iš skausmo
liepsnoja,
su Visatos žvaigždynais
beribiais?
Gal tas mūsų tikėjimas
Būties stebuklingas
buvimas.