Tomo pietūs

  Gyvenime nieko nėra pastovaus... Įsidėjo jis kąsnį į burną. Šiltas maistas taip maloniai nuslinko gomuriu. Ir jis pasijuto baisiai romantiškai. Matai, už lango pirmas sniegas, šalta. O barake pagaliau ėmė šildyt radiatorius ir mama įdėjo puodą cepelinų lauktuvėms.
  Čia, matai, vakar buvo ruduo, o šiandien jau žiema... šlamštė jis pilna burna. Tada dar užsivertė kruozą karštos kakavos ir siurbtelėjo gerą gurkšnį.
  Į kambarį įgriuvo Janas su Ramune. Abu šlapi nuo sniego. Veidai raudoni.
  - Ei, seni, ką valgai? - šuktelėjo Janas.
  Ramunė tuo tarpu įlindo į šaldytuvą.
  - Cepelinus, - pramaumojo Tomas ir ranka pakvietė prisijungti.
  - Geras oras, - pratarė Ramunė ir nusišypsojo įkaitusia šypsena. Ji padžiovė šlaputėles pirštines ant šiltojo radiatoriaus ir siurbtelėjo kakavos iš Tomo puodo. - Vėjo nėra ir sninga tokiais kąsniais.
  - Taip, ir pats tas lipdyt besmegenius, - nusišiepė Janas.
  - Klausykit, jus kartais ne iš darželio pabėgot, - pasiteiravo Tomas. - Ryt kolis iš neurofiziologijos, o jie besmegenius stato.
  Janas nieko neatsakė. Jis dėjo cepelinus į keptuvę šildyt. O Ramunė tik sukikeno ir išbėgo vandens arbatai.
  Tomas įsikišo dar vieną pusės cepelino dydžio kąsnį į burną ir prašnopavo:
  - Klausykit, o davai, jūs pavalgot, ir varysim kartu kokį smegenį padaryt, a?
Tada užsivertė kakavos puodelį ir pažvelgė į Janą klausiančiu žvilgsniu.