Aušros dulkės

Pabeldei kelis kartus
Paskutinio vėjo likimo pirštais.
Pabeldei suteikęs vilčiai norą
Dar kartą nuslėpti savo paslaptį.
Pagižusio vyno oras pravėrė tau duris,
Nešančios mirtį dulkės
Išskrido iš tavo raukšlėto delno,
Kvepiančio žeme, riešutais, atgaila ir aušra.
Istorija išėstos ironijos trūkčiojo ore,
Dar jautei paklydusių ašarų skonį
Ir norą aprengtą bėglio drabužiais.
Įėjai.
Sūpuodamas vėjas nešė į akimirkas, į nuotrupas, į žvilgsnius…į rasotą praeitį.
Palinkai prie šviesiausio prisiminimo
Ir daugiau nesugebėjai pakilti…
O pažįstamos lubos dvelkė vaikystės agonijomis, apmusijusiomis, pilnomis velnio ragų, laumių skarų ir tėvo ranka…
Nebejautei pagižusio vyno kvapo,
Tik paskutinio vėjo likimo pirštai
Nešė aušrą, dulkėm pavirtusią.