Laiškas

Brangiausias,

Jei kartais pamirščiau, nepasikuklink priminti… Tačiau, nenorėdama apsunkinti Tavo ir taip nelengvos egzistencijos, rašau šį laišką vietoje priminimo.

(Aš stengiausi. Norėjau būti originali, nenusaldinta poetė, nekopijuojanti Nėries ir nesižavinti poetiniu ritmu „abab“, bet nepavyko. NEPAVYKO! Juokis, nors giliai širdyje žinai – tai tikra).
Pradėsiu nuo pradžių. Šiandien neplanavau niekur eiti. Turėjau laisvą dieną ir nutariau ją praleisti taip turiningai, kaip įmanoma. Neskubėjau nerti į kasdienių ritualų liūną: keltis, praustis, pusryčiauti. Leidau sau mėgautis rytu (gal net per daug), nepajutau, kaip atėjo dešimta valanda, paskui vienuolikta, o po vidurdienio jau galėjau drąsiai teigti: dieną išeikvojau veltui. Tačiau nuotaika nebuvo eilinė: geros išeiginės jausmai dažniausiai apsvaigina ir išgaruoja; šiandienos prasminis kodas slypėjo giliau.
Net ir įpusėjus dienai slankiojau iš kampo į kampą, nemąstydama ir neplanuodama (tokią būseną tradiciškai galima vadinti apatija, visgi – ne šiandien). Laukė dideli darbai.
Neverta turbūt ir sakyti, kad Tavęs buvau beprotiškai pasiilgusi (...), todėl veiksmai chaotiškai sekė vienas paskui kitą neduodami jokios apčiuopiamos naudos. Kol nepradėjau rengtis (iš eilės, tvarkingai, parinkdama spalvas, faktūras, stilių). Galvoje tiksėjo žodžiai: Kaž-kur-eiti-rei-kia-bū-ti-na-bū-ti-na. Žinojau, kad adreso nežinau, tačiau lygiai taip pat širdimi jaučiau, kad būtinai turiu Tave aplankyti. Šiandien. Ir nesvarbu, kad nelauki, kad apie mane turbūt ir nežinai, tačiau Tau juk neduota daug žinoti. Ilgėjausi Tavęs. Spaudė širdį taip, kaip visiems romantinės poezijos kūrėjams kartu paėmus. Kaip verksmingiausiems poetams, liejusiems eiles prie mylimųjų kapų, kaip meilę pražudžiusiems smaugė „dūšią“, kaip nemokantiems mylėti skaudėjo tą vietą, kuri atsakinga už jausmus. 
Šioje istorijoje nereikalinga priešistorė – ji visų mūsų širdyse giliai paslėpta yra VISADA. Tik reikia mokėti atsirakinti tas slaptas dureles, kurios veda į pasaulį be tabu, be pareigų ir be įsipareigojimų, be racionalių už ir prieš; kuriame skamba mūsų širdies muzika; kur mūsų siela laisva kaip vėjas, tyra kaip kūdikis; ten miega mūsų esmė. Tame pasaulyje aš gyvenu kasdien. Todėl jaučiau, kad turiu nueiti, ir Tave parsivesti ČIA. Pas save. Pas mus.
Logiška – aš išėjau. Pagrindinis orientyras, vedęs neklystant, buvo nuojauta. Nereikia iškart teisti – ją lavinu nuo mažens, metai iš metų, praktikuoju kasdien, kas valandą; tikrinu veiksmingumą pasitelkdama artimuosius, tolimuosius ir mylimuosius, todėl drąsiai galiu teigti – pasitikiu ja. Nė sykio nėra apgavusi, išdavusi ar kitaip suklaidinusi. Gyvendama iliuzijų ir savo tikrovės pasaulyje, kur skamba tik mano muzika ir plyti svajonių pievos, kur tai, ką žinau, ir yra TIKROJI tiesa, nuojauta labai padeda.
Apie Tave daug pasakyti negaliu. Kaip nedaug tegalime pasakyti apie tai, ko nežinome, bet tikime esant. Abstrakčios frazės, padriki samprotavimai, neobjektyvus garbinimo pritvinkęs žodžių srautas. Neabejotinas tik vienas bruožas – Tu žemiškai gražus. Ak, jau regiu susiraukusias „anti-banalių“ kūrėjų nosis. Na, gerai, ne gražus, o paslaptingai patrauklus, skulptūriškų veido bruožų su nežymiais žemės gyventojams būdingais defektais. Tave norisi liesti. It neprityrusiam jaunam skulptoriui, svajojančiam karjeros epopėjoje išdrožti Rūpintojėlį, Tavo veidas atstojo Žmogaus-Vyro etaloną. Tokį Tave saugojau.
Kai paskambinau į duris, likau stovėti it nelaukiamas prekybos agentas, žinantis, jog kažkas namuose yra, tačiau tikėtis, jog įleis – vilties maža. Tradicinio daugiabučio antrame (o gal trečiame) aukšte, pirmos durys iš kairės nesiruošė atsidaryti. Paskambinau vėl. Švelniai trinktelėjau krumpliais trejetą kartų į medines duris ir vėl laukiau. Pajutau smalsią ir piktą akį žvelgiančią pro vidurinio buto durų akutę, man iš dešinės. Kaimynai sujudo (juk ar neaišku, jei neatidaro, vadinasi, arba nieko nėra, arba nenori įsileisti). Man tokie pasiteisinimai negalioja. Aš jų nesuvokiu. Todėl trenkiau į Tavo duris iš visų jėgų apatine sugniaužto kumščio dalimi, taip kad belsmas nenuaidėtų laiptinėje, o suvibruotų buto viduje. Šitaip trenkiant, garsas išeina minkštas ir duslus, ne pernelyg įkyrus. Galiausiai paėmiau už durų rankenos ir ją paspaudžiau, visu svoriu jas užguldama. Ir tuo metu jos atsidarė. Tu jas atidarei.
Kaip nelauktas, neprašytas ir stebėtinai atkaklus svečias iš pradžių kukliai nuleidau akis, susigėdusi šėlsmo ir nekantraus beldimo, tačiau tai truko tik kelias sekundes. Gėdą labai greitai pakeitė realybės suvokimas. Prieš mane stovėjai Tu.
Negalėjau blaiviai mąstyti, nes tą akimirką Iliuzijų pasaulyje trenkė žaibas. Realybės, visuomenės normų, „suvokimo ir atsitokėjimo“ žaibas.
Prieš mane stovėjo apgailėtina būtybė. Nežinau, nuo ko pradėti – vaizdas buvo toks liūdnas. Mačiau savo artimiausią žmogų sutryptą purve, leisgyvį, užgesusiomis akimis, išniekintą. Taip pasijutau, žiūrėdama į Tave. Susivėlę, nešvarūs, nekirpti ir nešukuoti plaukai. Mačiau – jie buvo sulipę, netvarkingai pasiskirstę sruogomis ir gulė kas sau. Visiškai nudriskę rūbai. Tu dvokei. Veidas – (sunku buvo prisiversti į Tave žiūrėti, o ir pats į mane akių nedrįsai pakelti) dėmėtas, apžėlęs nevykusiai skusta ir vietomis jau ataugusia barzda, atrodė, jog jei paliesčiau skruostą, jis būtų glitus, vietomis dygus. Tavo veido spalva atspindėjo tai, ką mes vadiname papilkėjusia, gelsva, nesveikuojančia. Akys – tamsiose akiduobėse. Kas tai? Išsekimas? Badas? Alkoholis? Kakle pastebėjau didelę žaizdą, atvirą ir skausmingą. Ar Tu sergi? (Ašaros jau liejosi mano skruostais). Po neatpažįstamos spalvos marškinėliais, net neabejojau, glaudėsi Tavo suvargęs, išsekęs, gyvybės netenkantis kūnas. Jaučiau nuo Tavęs sklindantį kvapą, nedrįsau sulaikyti kvėpavimo ir nusisukti. Nusisukti nuo Tavęs. Pakėlei akis – tai buvai tas pats Tu. Taip toli, taip negrįžtamai dingęs, sunykęs ir neatpažįstamai atgrasus. Bet tas pats.
Priėjau. Jei tai tas pats Tu, taip gerai pažįstamas ir lauktas, tai ar yra kokių nors kliūčių? Puoliau Tau į glėbį. Širdis daužėsi. Glaudžiausi, spaudžiau kuo arčiau savęs – buvau taip išsiilgusi. Akimirką išsigandau, kad neišskirtų mūsų suvokimas, kad „taip elgtis nedera“. Viduje susipynė dailus jausmų voratinklis, nepastebimai užraizgęs visus racionalius už ir prieš. Iš pradžių – nejaučiau atsako iš Tavęs, glaudžiausi visa energija, gaivališkai ir sunerimau, kad neišgąsdinčiau ir nepakenkčiau. Išgaravo pirmi įspūdžiai. Liečiau Tavo plaukus. Taip, jie buvo nešvarūs ir susivėlę. Veidas – apgailėtinai liguistas ir apleistas. Visgi ne teisti atėjau. Pakėliau akis. Mūsų lūpos susiliejo bučinyje. Drėgnos ir gyvos mano lūpos suvilgė Tavąsias. Bemaž mirštančias.
Tavo namuose žodis „tvarka“ negyveno, visgi sirgo siela ir apie tvarką nebuvo kada galvoti. Nusinešei mane į savo kambarį. Ir nieko daugiau sakyti nebereikia. Pasilikau visai ilgai nakčiai. Be baimės, be „už“ ir be „prieš“. 
Nes aš Tave radau, mano išdarkyta graikiško dievo skulptūra. Tu – Doriano Grėjaus portretas paskutiniuose šios knygos puslapiuose. Nesvarbu, koks esi šiandien, žinau, kad pati Tave sukūriau, tad atleisk tik už viena – kad taip ilgai buvau apleidusi...
Atleisk ir pamirškime, kaip atrodėme tą vakarą. Juk atsimeni, ryte pabudome vėl mes – tie patys graikų dievai, skulptūriški, išdidūs, nemirtingi.



2010 rugsėjis
Su šiltais linkėjimais