Dėjau.

Niekada
Nemaniau, kad taip bus
visada ketinau taip daryti
išžudžiau net save per miegus
tik pabudus reikėjo praryti:

Tuos visus
kataklizmus su Nyče
ir tuos mėtymus kryžiais ant laužo,
ir vaidenasi galas bažnyčioms
girtas juokas jų palubes daužo;

Tą kada
panašu apie šiąnakt
kai nėra ko rūkyti ir keikti
ir užuodi vilkus paskui sekant
sapnas, demonas ir pasakaitė

Tiems,
kam negaila šio tiksinčio rato
po šešių strėlės tiesiai į ašį,
juodos skylės prarytos visatos, -
Registruoju.
Čia Gania. Parašė.

Dėjau
miegą į atskirą stalčių
tik netyčia šuva ten įšoko –
Niekada. –
Nemanytė pareiškė
sudraskyta širdies, o ne proto.