Rudens groteskas

Aš rašau, nes mano mintys plėšo galvą. Man būtina atsikratyti žodžių nes jie brinksta mano kūne. Tarsi amžinai košę verdantis puodas, prigamina sakinių, kurie aplimpa ir apsunkina mano būtį.

***

Jie gulėjo ant pašto stogo, žvelgė į rugpjūčio naktinį dangų. Tai buvo jų paslaptis, jų intymi tyla krentančių žvaigždžių prieglobstyje.
Mergina manė, jog tol, kol yra bent vienas žiburėlis, nebus ir tamsos. Tuo tarpu jos draugas mintimis piešė kitos spalvos paveikslus.
      Pabuvus valandėlę, jie abu nutarė leistis žemyn pastato pašonėje esančiomis kopėčiomis. Jomis buvo ir užlipta.
Pirmoji žemyn leidosi ji. Netikėčiausia yra tai, jog  šis žingsnis buvo paskutinė klaida josios trumpame gyvenime.
    Mergina pasisuko leistis metalinėmis parūdijusiomis kopėčiomis žemyn. Priešais ją, didžiųjų grįžulo ratų fone, tarsi dar dvi dangaus žvaigždės, žėrėjo jo akys. Tačiau šios akys nebebuvo mylinčios, jos buvo tamsios ir šaltos. Kaip tik tuo metu mergina pajuto žvarbų vėją, liečiantį jos pašiurpusią odą ir staiga sustojusį laiką.
    Nors tai truko akimirka, klausiančiu žvilgsniu ji tyrė mylimąjį. Ji spėjo pamatyti, kaip jo lūpose atsiranda baisiausia, ką ji galėjo pamatyti. Lūpose buvo regėti kuklus, bet piktas šypsnys, kuris puikiai derėjo prie jo groteskiško žvilgsnio.
        Vaikinas iš visų jėgų spyrė merginai į krutinę. Tos rūdijančios kopėčios buvo išplėštos jai iš rankų ir akimirką jai rodės, jog pasaulis, o ne ji, pasislinko per keletą žingsnių.
        Šįsyk rugpjūčio naktis sekė ją.

***

Girdi? Tyla-
Vienintelis ištikimiausias draugas.

Beprotnamo palangės ryškiai baltos
Susišaukia su rudenio šalna.

Girdi? Širdis įkyriai šneka,
Jog laikas eina kryptimi
Toli gražu
Ne tavo naudai.

Ir betoninis karstas
Ruošiamas neatidėliojant,
Nė sekundės nepalaukiant.

Tik vėl, antai girdi?
Vienintelis ištikimiausias draugas?
Tyla.