pasislinkimas išin

nuo tikslo prie minties ištakų
žaidžiant situaciją jo pradžiai
atkertant liguistų minčių atkarpas nes
dievaži kiek nemiegotų rankomis paremtų  naktų
tik kitaip perkeltų figūrų – languose šešėlių eilėmis
ir tie žodžiai sutemsta galvojau ir gali jų neberasti
taip ilgą laiką sapnuoti lietų pliaupiantį visai šalia
už poros žingsnių ir
vienoj pusėj švininę skruzdę bėgiojančią tarp odos ir kaulo
raganų laužus lyg viduje jie būtų keliese
ir lauktų aido iš pasaulio dar vienos
raukšlėtos rankos –
ar pasidarytų lengviau kvėpuoti
kelis centimetrus ir klaidžioti tarp medžių kol ne tokie
jau mirę ir fėjos šypsotųsi kad fėjų nebūna
beveik dėl nieko – jų bus daug
atsakymų kurie į tai neatsakys