Ligoninė

Pasenusios knygos, aptingusios šviesos,
Butelis vyno ir daili moteris.
Prieš save ir Aukščiausiąjį vėl nusidėsiu,
Tačiau Ji iš minčių niekada neiškris.

Šiąnakt skęs atmintis taurėse stiklo,
Galingoji baimė pigiam spirite išgaruos.
Ir aš žinau kodėl taip ir vėl atsitiko,
Taip ir vėl atsitiks dar po paros.

Tačiau naktimis, kad ir kur Ji mane ves
Aš seksiu iš paskos ir susigrąžinsiu džiaugsmo dalį.
Dienomis svajosiu apie kilpas, mazgus, virves
Ir visa, ko šviesus žmogaus protas negali.

Plunksna tiesiog šoko ant popieriaus skiautės,
Rankos šešėlis vis dar slėpė prasmes.
Iš proto kiekvienas savaip išsikraustęs
Ir sunkumus nuo kupros savaip nusimes.