Viktorija ir Gintaras 16

Darbo diena baigėsi, ir aš skubėjau. Laukė manęs Gintaras. Važiavome i naujus namus. Iš Anykščių iki Janušavos 17 kilometrų. Namus pasiekėme labai greitai. Įėjau. Namas buvo nedidelis, bet jaukus. Miegamas buvo didžiulis. Kambarys irgi didžiulis ir erdvus. Virtuvė nemaža. Ir veranda.
      -Įrengsime ir antrą aukštą. Iš verandos bus laiptai, -rodė Gintaras. -
    -Ten ir bus mūsų meilės lizdelis- dėstė jis.
      Apsikabinau ir prisiglaudžiau prie jo:
      -Gerai, kad turiu tave, -kalbėjau aš.
      Išėjau į kiemą. Nors namas ir nedidelis, bet ūkiniai pastatai buvo didžiuliai. Virtuvė, rusiška pirtis, du tvartai, garažas ir malkinė. Jie buvo ištisai sujungti.
        -Iškūrensiu pirtį. Ar eisi praustis? - paklausė Gintaras.
        -Jei su tavimi, tai būtinai, - pajuokavau aš.
        Gintaras šyptelėjo, bet nieko neatsakė.
        Už tvarto augo keturios obelys. Jos buvo pilnos obuolių. Palei tvartą sirpo avietės. Jų derlius būna iki pat šalnų. Valgiau jas. Ir koks skonis, neapsakytas!
        Grįžau į namą. Paruošiau vakarienę. Ir pirtis jau išsikūreno. Susiruošėme su Gintaru. Įėjus į pirtį, buvo šilta . Ta šiluma tiesiog gulė ant kūno, buvo be galo malonu. Nusirengėme. Gintaras paruošė vandenį. Iš pradžių mes prausėme vienas kitą... Gintaras pradėjo glostyti mano kūną. Jo šlapios rankos slydo mano kaklu. Jis pradėjo glamonėti mano krūtis. Speneliai pasidarė kieti ir statūs. Aistra tiesiog smaugė.
        -Pamylėk mane, - kuždėjau aš.
        Jis švelniai apsuko mane. Aš įsitvėriau suolo, atsukdama jam nugarą. Jis švelniai įėjo į mane iš nugaros. Aš degiau aistroje. Jis glostė rankomis mano klubus. Gintaro judesiai pradėjo greitėti. Jis sudrebėjo. Aš alpau nuo jo išsiliejimo. Mano kūnas degė ugnyje. Kiekvieną kartą aš dar ilgai prisimenu aistrą, visada apima malonus virpulys.
        Po pirties išsimiegojome puikiai. Atsikėlusi, ryte paruošiau kavą . Gintaras nuvežė mane į Anykščius.
        -Po darbo važiuosiu į Svėdasus. Noriu į dėžes sudėti indus, sutvarkyti butą, -kalbėjau aš.
        -Gerai, susiskambinsime, - pabučiavo Gintaras.
        Savaitgalį išsikraustėme iš Svėdasų. Aš kiekvieną dieną važiuodavau į darbą. Gintaras likdavo namuose.
          Sekmadienį atėjo kaimynė, nešina pomidorais.
          -Ateikite į svečius, turiu su jumis pasišnekėti, - pasakė ji, kai likau viena.
          Pavakary nuėjau pas ją.
          -Prisėskite, - kalbėjo ji. -Ar gersite kavos? -paklausė.
          -Taip, būtinai išgersiu, -tarstelėjau.
          Ji paruošė kavą. Pamažu gėrėme.
          -Žinote, jūsų Gintaras, na, tada, kada jums iškūreno pirtį.. pirmą kartą... žiūriu, kad rytojaus dieną vėl kūrena pirtį... Pamaniau, na, koks švaruolis... Išvažiavo, matyt, iki stoties, nes labai greitai grįžo su moterimi, šviesiais dažytais plaukais... Abu maudėsi pirtyje. O kaip ji dejavo, net kieme skambėjo... Tada buvo ir Monika svečiuose, ir Asta. Klausėme visos. Ir į namą parėjo nuoga, tik užpakalį rankšluosčiu pridengus. Fu, kokia. Pasibjaurėjom... Todėl ir pasakoju...
          Nieko nesakiau. Tik pamaniau, kad tai bus Danguolė. Išėjusi, lauke paskambinau jai.
        -Ar ne tu mano pirtyje maudeisi? Visas kaimas juokiasi, kad taip stenėjai ir dejavai. Tik baisiausia, kai tave išvežė, atsivežė kitą.
        -Ne, aš nebuvau, -tik tiek pasakė.
        -Nieko, greitai sužinosiu, ar tu ten buvai. Juk jam pasakysi, kad dar ir kitą turi, be manęs, - galvojau.
        Parėjau namo. Gintaras jau buvo neramus. Aš jam nieko nesakiau. Jis po valandos neištvėrė:
        -Tu su Danguole bendrauji? - paklausė.
        -O ar turėčiau? -paklausiau aš.
        -Juk tu man prisiekei atsiklaupęs, kad Danguolės daugiau nebus! O kaip dabar suprasti?
        -Aš visą savo gyvenimą turėjau dvi moteris. Ir kai su Laima gyvenau, turėjau Aldoną. Jos vaikai užaugo šalia manęs...
          -Mūsų metų žmonėms reikia ramybės, o ne tokio gyvenimo.
        - Gerai, aš Danguolei dabar paskambinsiu ir pasakysiu, kad tik tu viena man reikalinga.
        Jis paskambino jai. Pradėjo jai aiškinti. Bet aš išgirdau jos juoką. Jie  buvo susitarę. Pasišlykštėjau aš juo. Nieko jam nesakiau, bet tik supratau vieną tiesą, kad mes negyvensime kartu.
        Atgulėme. Bet aš net negalėjau prie jo prisiglausti.
        -Ar žinai, kas tai yra suskis?, -paklausiau aš jo.
        -Ne, nežinau.
        -Suskis, tai toks padaras, kuris dergia savo lizdą. Tu ir esi suskis, -sušnibždėjau aš.
        „Suskis, suskis, suskis“mintyse kartojau aš ir užmigau.
        Visą savaitę važiavau į darbą. Gintaras likdavo namuose. Buvo penktadienis. Parvažiavau iš darbo ir pamažu ėjau namo. Nebuvo jie man mieli. Lova pridergta, pirtelė irgi. Pasivijo baro barmenė.
        -Jūs nauja mūsų kaimynė. Tik gaila, kad jūsų vyras šviesią atsiveža į barą, o ne jus... - ir nuėjo.
        Mano skruostais riedėjo ašaros. Nejaugi galėjau būti tokia akla? Juk Gintaras tėra paprastas bobišius, kuriuo negalima pasikliauti, kuriant šeimą. Įdomu, kiek moterų jis apgavo? Kiek suviliojo ir paliko?
        Pamažu parėjau namo. Gintaras kaip visada rašė savo meilužėm žinutes.
        -Žinai, noriu su tavimi skirtis, -ramiai pasakiau aš.
        -Juk mes viską išsiaiškinom, - kalbėjo jis.
        -Tu neįvykdei nei vieno man duoto pažado. NEI VIENO! Mano ausyse skamba tavo žodžiai: Moterų nebus. Išmesiu SIM kortas. Važiuosim į mano kraštą tik kartu, negalėsi tu važiuoti, nevažiuosiu ir aš. Šiuo metu jau turėjau ieškoti vestuvinės suknios. Tu tą pasakojai mano giminei, mano vaikams, mano draugėms. O iš tiesų ką tu darai? Tavo tas „savo žodžio laikausi“ darosi juokingas. Einu pas kaimynę. Ir kai grįšiu, noriu, kad tavęs nebūtų, - ir išėjau.
          -Aš jį išvijau, - ir pravirkau.
          -Išsiverk, išsiverk, bus lengviau, - sodino ji mane.
          -Jis neša drabužius su pakabomis ir krauna į mašiną, - pasakoja kaimynė, žiūrėdama pro langą.
          -Jau išvažiavo...
          -Gal jau eisiu, - tariau ir išėjau.
          Parėjusi, radau ant virtuvės stalo paliktus raktus. Paskambinau Gitanai:
          -Jo nebėra, išvijau, -tariau.
          -Jis nėra geras žmogus, jis nereikalingas tau.
          -Parduosiu ir namus. Jie man nemieli. Jie pridergti, -vis kalbėjau aš.
          -Ir teisingai. Paskolos nebereiks mokėti. Tai irgi į gera, - guodė ji mane.
          Pasiėmiau jo moterų telefonų sąrašą ir visoms apskambinau. Pasirodo, kad jis gyvena su keliomis moterimis. Kai išvažiuodavo sūnaus lankyti, tai ne jį lankė, o pas vieną pora dienų, pas kitą irgi pora dienų. Ir šeima. Ir iš visų moteriškių pinigų prašydavo. Nupirko Danguolei Šilutėje vieno kambario butą. Bet ji susirado vyriškį ir jį metė. Pasirodo, yra moteriškių, kurios ir ropojančius žeme sutraiško.
          O svarbiausia yra tai, kad meilė didelė gali aplankyti tik vieną kartą. Ji kaip uraganas. Paliesta širdis palieka tokia tuščia, nusiaubta, kad joks kitas jausmas, na, kad ir jo šešėlis nebegali gimti... O taip norisi, kad kas mylėtų...

    Viktorija Sorry