Ragana

Mergaitė buvo, mergaitės nebėra. Niekas nematė, kaip dingo mažoji Gilzė; vieni regėjo ją žaidžiančią laukuose prie kaimelio, kiti girdėjo nežmonišką juoką, tačiau nė vienas negalėjo paliudyti, kad matė, kaip ragana nusinešė vaiką. Tik radus apdegusius kaulelius, išmėtytus palei upelį, dingo paskutinės abejonės – Gilzė namo nebegrįš.
  Grafystėje prasidėjo sunkios dienos – nuo žiemos pabaigos ragana nusinešė jau septintą vaiką. Motinos savo atžaloms neleisdavo pasitraukti nė per žingsnį, bijodamos, kad sekantį kartą ruduojantys jų vaikų kaulai nesimėtytų šalia vandens. Tamsai užslinkus, gyvenimas grafystėje sustodavo – pirkliai dar prieš saulėlydį skubėdavo pasiekti smukles, karčemose keleiviai neramiai žvelgdavo į naktį, vildamiesi, kad šeimininkė neužsiplėš per daug už nakvynę, ir jiems neteks išeiti į tamsą. Šeimos, apsiginklavusios šakėmis ir spragilais, aklinai užsisklęsdavo savo trobose. Net stipriausi vyrai nesiryždavo išeiti į lauką, baimindamiesi sutikti nelabąją. Kaimuose karaliavo slogi tyla ir įtampa. Paties Grafo pilyje buvo ramu –  jos valdovas, įsibauginęs dėl savo vienturtės atžalos saugumo, uždraudė visas linksmybes, kėlusias jam tik susierzinimą.

  ***

  Neaukštas kalvas, apaugusias tankia žole, šukavo vėjas. Tolumoje matėsi miškai ir vienišo bokšto siluetas. Pievos buvo tuščios, tylios. Net paukščiai neskraidė po dangų, tik vėjas gaudė ir šnarėjo. Tolumoje pasirodė dvi figūros. Pradžioje būdami neryškiomis, blyškiomis pamėklėmis, pavidalai artėjo, skindamiesi kelią per skystą rūką, ryškėdami, įgaudami kontūrus, bruožus, tapdami dviem vyrais, keliaujančiais per šią lygumą. Vienas, žemesnis ir vyresnis, buvo meistras, o kitas, aukštesnis, tačiau smulkesnio sudėjimo, su vos pradėjusia dygti barzda, greičiausiai buvo jo mokinys. Pirmojo tamsios pelės akutės šaudė į šalis, ieškodamos pavojų, o į batų šepetį panašūs pilki ūsai trūkčiojo ir krutėjo, antrasis keliavo nerūpestingai, šūkaudamas, juokdamasis, plepėdamas tai su savo bendrakeleiviu, tai pats su savimi:
- Iš tiesų, sakau, ko gi mums tai velnio pamotei taip tiesiai į nagus veržtis? Padarytume lankstą, užsuktume į pakelės karčemą, ajajaj, kaip skaniai alučio atsigertume! – pagalvojus apie tokį paprastą, bet širdžiai  mielą gyvenimo džiaugsmą, pameistrio lūpose pražydo kvailoka šypsena.
- Ką čia alaus... m, nors kavos tai gerai būtų atsigerti… - be garso krutėjo meistro ūsai, bylojantys susimąstymą.
- Baik su ta kava, tėvuk! Nesveikas gėrimas, kojas nuo jo pakratysi, jei toliau taip kibirais gersi.
- Tu, mailius, tylėk! Jei dar pienui nuo lūpų nenudžiūvus pradėsi nuo labo ryto alų plempti, ar su kava, ar be jos iki mano metų netrauksi!
  Iš tiesų, mąstė vyresnysis, Meistrų ceche jau kiti laikai, kiti vėjai, ir pameistrius kitus priima, visai ne tokius, kokie buvo jo laikais. Dabartinė karta – atviresnė, linksmiau žvelgia į gyvenimą, tačiau taip pat ir nerūpestingesnė, kvailesnė, taigi ir greičiau papuolanti į pavojus. Tačiau pameistrio mintis – nebloga, sugundė meistrą.
  Rankos mostu parodęs, jog šioje vietoje jiedu sustos, meistras prisėdo ant žemės ir iš kelioninio maišo išsitraukė termosą. Pameistrys susiraukė, nė kiek neabejodamas, kad jo mokytojas sugalvos kiek tik nori priežasčių šiam sustojimui, tačiau nieku gyvu nepripažins, kad pasidavė savo didžiausiai silpnybei – kaštonų kavai. Mintyse jis tris kartus prakeikė save, nesusiprotėjęs į kelionę pasiimti žarnos, pripildytos alumi.
  Abu vyrai sėdėjo ir rūkė; meistrui nieko nebuvo maloniau už tirštą kavos skonį ir kartų dūmą. Baigęs rūkyti, jis vėl mostelėjo ranka, taip šį kartą parodydamas, kad pameistrys sutelktų visą dėmesį ir įtemptų ausis:
- Sustojome čia ne tam, kad kavos atsigerti, kaip tavo dar niekais pramuštai makaulei galėjo pasirodyti. Nuojauta man byloja, kad turbūt nebetoli mums liko eiti. Tai vat, kai sutiksi nelabąją, prisimink, kad tai bus jau ne pratimai, o tikra kova, kurioje vienas kitam snukių nevanosit – jei jau užvoš tau kartą, tai pas angelus apie alų teks svajot. Kitas dalykas – tau, mailius, šis darbas bus pirmas, taigi nevaizduok dar meistro; sunkų reikalą leisk man atlikti, o pats stenkis po kojomis nesipainioti...
  Pameistrys besiklausydamas ilgesingai nuklydo į dar visai nesenus laikus, kai Meistrų ceche kardu ir spragilais vanojo pelų maišus, negalinčius jam pasipriešinti. Sotus maistas, šilti rūbai ir, svarbiausia, mergužėlės bei alus, kai pasisekdavo ištrūkti į miestą. Visiška dabartinio jo gyvenimo priešingybė:
- Tu klausykis, o ne oro pilis statyk! Praleisi pro ausis kokią svarbią smulkmeną – autus padžiausi, įsidėmėsi – Grafas auksu apipils, o jei dar tavo arklio snukelis jam šleikštulio nesukels, žiūrėk, bus kaip pasakose, dar jo dukrą į pačias gausi, - meistras net nusižvengė iš tokio pačiam sau netikėto sąmojo.
- Aš visgi nesuprantu, jei Grafas taip nerimauja dėl savo brangiausiosios, kodėl prašo mūsų pagalbos, o ne savo riterių? Tie kai būriu prasilėktų, tai iš žiežulos šlapios vietos neliktų.
- Kvailai mąstai, vaikeli. Riteriai – ne tas luomas, kuris su ragana terliotųsi, kad ir kaip Grafas jų prašytų. Riterių reikalas – šlovingi žygdarbiai ir užkariavimai, o purvini darbai paliekami tokiems durneliams, kaip mes...
  Pats meistras mintimis nuklydo į tuos laikus, kai buvo jaunas kvailas piemuo, o ne įpusėjęs penktą dešimtį vyriškis. Išaušus septynioliktiems metams ir tėvui liepus palikt namus, nebaigus jokio mokslo, jam buvo atviri tik du keliai į pasaulį – tapti mūrininku arba raganų meistru. Pakerėtas pastarosios profesijos pavojų ir romantikos – moterų susižavėjimas, vyrų pagarba ir turtai – jis pasibeldė į Meistrų cecho duris. Neilgai trukus būsimasis meistras suprato, kad gailėsis šio žingsnio visą likusį gyvenimą – nesibaigiantis klajojimas per lietų, vėją ir šaltį; kraują stingdančios grumtynės už išlikimą su padarais, kažkada buvusiais žmonėmis; žmonių pašaipos ir užgauliojimai.
  Metams bėgant meistras ėmė vis labiau plūsti pasaulio neteisybę ir nemėgti kilmingųjų karių – riterių, kavaleristų ir paprasčiausių pėstininkų. Šie turėjo orumo, jų darbai buvo aukštinami, be to, gerai apmokami ir sulaukiantys gero atgarsio visuomenėje. Raganų meistro profesija buvo vertinama netgi mažiau nei mūrininko – meistrai lyg valkatos ar bastūnai keliaudavo po svietą ieškodami darbo, o žmonės jų šalindavosi, nemėgo ir bijojo. Niekas nenorėjo turėti reikalų su vyrais, kurių amatas susijęs su burtais.
  Meistras pabudo iš susimąstymo, pažvelgė, ką gi veikia pameistrys. Pastarasis taip pat apie kažką galvojo – retas atvejis, pamanė meistras, tikriausiai svarsto, kaip reikės išnešti sveiką kailį.
- Na, mailius, apie mergas svajoji?
- Ne. Apie kovos planą.
- Oo, gerai, -  meistro ūsai sukrutėjo iš pasitenkinimo. – Kadangi nežinau, kiek mokslo tau įkalė, kai trynei cecho suolą, pakartosiu tai, kas svarbiausia. Taigi klausykis! Raganai nėra svarbu ką nužudyti, jai svarbu kaip nužudyti, šį padarą yra užvaldęs pats procesas, ceremonija. Taigi, jei žinai, kaip nelaboji tave žudys, turi galimybę sumaišyti jai kortas – jei ragana ruošiasi išpjauti tau inkstus ar akis, gali paslėpti po šarvais viena ir kita; kol ragana stengsis tave išlukštenti iš šarvo, turėsi apsčiai laiko jai nudėti. Jei ragana stengsis tave pakabinti aukštyn kojom ir nuleisti kraują, jokiu būdu negali leistis pakabinamas. Tiek, tikiuosi, supratai augindamas lašinį ceche?
- Taip, - pameistrys prisiminė mokymą, paprastą, labai aišku ir neginčijamą, cecho vyriausiojo įkaltą į  jų jaunas galvas: kiekvienam ritualui atlikti reikalingos tam tikros sąlygos. Jei nesi pakankamai stiprus, kad nutrauktum patį ritualą, panaikink sąlygas, būtinas ritualui įvykti. – O kaip žudo ši nelaboji?
- Hem... Bijau, kad šis atvejis tau gali būti per sudėtingas. Girdėjau, žmonės neranda nei numirėlių kūnų, nei atskirų jo dalių, tik apdegusius kaulus, išmėtytus netoli vandens. Norėdami sukliudyti ritualui, turėtume kautis arba be kaulų, arba tokioje vietoje, kurioje ragana negalėtų kaulų nugabenti prie vandens. Abu variantai mums yra neįmanomi, antrasis – apskritai nieko vertas. Žinai kodėl?
- Sąlyga, kad mūsų kaulai negalės pasiekti vandens, pati savaime dar neapsaugo mūsų nuo mirties ar sužeidimų?
- Labai gerai, - meistras net išprakaitavo; painūs aiškinimai, sudėtinga loginė ceremonijos veiksmų seka ir jos nagrinėjimas jam, nelinkusiam prie filosofijos ir apmąstymų, sekėsi sunkiai. Susitelkęs ties aiškinimu, jis net neišgirdo garsėjančio švilpimo, skardesnio už vėją. – Taigi matome, kad iš tos proceso dalies, kurią žinome, nieko negalime išpešti. Šiuo atveju teks improvizuoti – stoti į kovą „užrištomis akimis“ ir viltis, kad mūšio metu sugebėsime perkrimsti raganos mąstymą ir sumanyti, kaip ją priveikti.
  Pameistrys tyliai nusikeikė. Skirtingai nei mokytojas, jis žavėjosi riteriais, jų turtais, jėga ir pelnomu dėmesiu, tačiau graužėsi dėl tokios neteisingos jam tekusios lemties – medžioti būtybes, apsėstas manijos žudymo procesą paversti menu, be to, turinčias galių, neprieinamų paprastiems žmonėms:
- Tataigis tiek to plano šįkart. Ką gi, mailius, prisimink visas technines gudrybes – nesileisk kliudomas raganos šluota, nesileisk įtempiamas į josios kubilą, jei tokį turės... nebandyk su ją derėtis, nes danties tokiam padarui tikrai neužkalbėsi, kas dar... tikiuosi, kad bent tokius dalykus ceche sugebėjai išmokti ir nepakliūsi nelabajai į nagus, kaip apsisnarglėjęs vaikiščias.
  Staiga meistras išgirdo. Garsėjantis švilpimas, nors ir tolimas, jau buvo gerai girdimas net priekurčiui. Keleiviai susižvalgė, be žodžių suprato – akistata čia pat. Abu ėmė ruoštis kovai, kaip buvo sutarę dar kelionės pradžioje – meistras rengėsi sutikti žiežulą akis į akį, pameistrys užtaisė barškantį, pajuodusį arbaletą, vildamasis pagelbėti mokytojui iš saugesnio atstumo, kartu labai netrukdydamas.
  Horizonte virš kalvų pasirodė pati nelaboji; griausdama, riaumodama ir švilpdama lėkė tiesiai į vyrus. Pameistrį pribloškė jos ūgis – ragana atrodė lyg trijų suaugusių vyrų ūgio svyrinėjantis bokštas, šokinėjantis per kalvas, tačiau jis niekad nebuvo girdėjęs, kad žiežulos yra tokios milžinės. Tik jai priartėjus pameistrys pamatė, kad iš tiesų ragana skrido apsižergusi šluotą nemenkame aukštyje, tačiau jos neįtikėtinai ilgas žibuoklių spalvos sijonas vis dar vilkosi žeme, suteikdamas milžinės pavidalą. Nebeliko laiko stebėtis įmantriu raganos apdaru – pakibusi virš jų galvų, žiežula kurtinamai kvatojo, griaudė kaip drakonas, ne, kaip du drakonai...
  Ilgas kablys švystelėjo palei pat medžiotojų nosis, vos neužkliudydamas garsų kakofonijos sugluminto pameistrio. Taip štai kaip ji medžioja, pamanė meistras, pagauna aukas kabliu, o tuomet jau sveikas dingęs, tikriausiai tiesiai į katilą ar į krosnį tempia; pavojingas ginklas, jei pagaus už pakarpos, niekaip nuo kablio nenusipurtysi. Ragana, įžūliai kvatodama, kaip tik taikėsi įsmeigti kablį meistrui į kaklą, visiškai ignoruodama pameistrį, matyt, nelaikydama jo vertesniu už nemokšą pienburnį, koks jis iš tikro buvo.
  Ilgi sunkaus darbo metai, karti patirtis diktavo meistrui, kad raganą būtina nuleisti ant žemės, nes kautis su ja ore – beviltiška. Iš rankovės be garso išlindo paruoštas lasas. Meistras, apgaulingai šokinėdamas, stengėsi rasti progą supančioti žiežulą, kai staiga nutiko netikėtas dalykas: pameistrys, negrabiai užtaisęs žvangantį ir girgždantį arbaletą, žvairom akim taikėsi į raganą. O šioji tai pastebėjo.

  ***

  Pameistrys apsidairė ir išvydo medžių viršūnes, nušviestas blyškaus mėnulio. Pažvelgęs žemyn suprato atsidūręs tamsiame miške, ant namo stogo. Jam pasirodė, kad mėnulis žvelgia į jį bloga lemiančiu, pražūtį linkinčiu žvilgsniu, kai išgirdo užkimusį kikenimą. Ant stogo krašto išvydo tupinčius paukščius, kuriems vietoj snukių buvo groteskiškai išdarkyti žmonių veidai, su piktdžiugiška šypsena žvelgiantys į jį:
- Kche kche, tai į gimtuosius namelius sugrįžai paklydėli?.. Kche kche, kchecheche... – pameistrys net neapsidairęs suvokė, kad tai tikrai jo tėvų namai. Tiktai tikrovėje jie stovėjo šalia kelio, o ne šiame gūdžiame miške. Įvairiausių formų ir pavidalų paukščių aplinkui vis daugėjo. – Kche kche, apuokas šiąnakt ant vėtrungės kelia vestuves*, nepasididžiuok ir tu, sveteli, užsuk, gausi kaušą medaus ir karštą pelę užkandai... kche kche kche!
  Pameistriui atrodė, kad paukščiai tyčiojasi iš jo, juokiasi, linkėdami jam pikto, o jų juokas vis garsėja, peraugdamas į patyčias, kol galiausiai šią svaiginančią garsų kakofoniją pramušė kurtinantis raganos juokas.
  Pameistrys pasijuto krentąs...

  ***

  Atgavęs sąmonę, mokinys išvydo atsidūręs net ne miške, o dar tamsesnėje žliugančioje pelkėje, ant šalto ir kieto krūmo. Net mėnulis nešvietė, tik mažos švieselės – gal jonvabaliai, gal kažkas blogesnio – blyškiai judėjo už gerų keliasdešimties žingsnių. Atrodė, kad kažkas nematomas, tačiau labai didelis slankiojo ratu, laukdamas savo akimirkos.
- Bijai? – tiesiai priešais save pameistrys išvydo šešėlį, tamsesnį net už aplinkui tvyrančią naktį. Staiga jis pasijuto sukaustytas baimės ir skausmo. Atrodė, kad ledinė ranka smaugia jį, sminga varvekliais į gerklę. Taip jis jautėsi, kai, dar būdamas vaiku, stipriai susirgo vieną žiemą – kiekvienas ištartas žodis tuomet pjaudavo gerklę. – Nebijok, tai tik lokys per samanas žengia.
  Kažkieno, didelio ir storo, tylius, atsargius žingsnius jis tikrai girdėjo tai šen, tai ten.
- Matei, kaip lokys per samanas žengia? – kalbino pameistrį Šešėlis, smaugdamas šalčiu. – Tikrai retas vaizdas, kaip lokys per samanas žengia, kai uogų ieško...

  ***
  Pameistrys pabudo nuo smūgio į veidą. Atsimerkęs pamatė vos ant kojų pastovintį meistrą; ore tvyrojo klaikus supuvusių kiaušinių kvapas.
- Kas nutiko?
- Heh, gerai tu čia su arbaletu sužaidei – meistras sunkiai šnopavo. –  Niekada daugiau nežiūrėk raganai tiesiai į akis, nes antrąkart taip lengvai neišsisuksi, supratai, mailius?
- Gerai... – ogi iš tikrųjų ceche aiškino, kad žvilgsniu į akis nelaboji gali pagrobti dūšią, prisiminė pameistrys. – Kas... Kas nutiko?
- Prieš pargriūdamas paslikas visgi sugebėjai iššauti strėlę. Raganai tokio mailiaus strėlė didelės žalos, aišku, nepadarė, tačiau man pasitaikė palankus momentas užmesti ant jos virvę. O nutempus ją nuo šluotos, pasirodė, kad, nors ir balsinga, pabaisa tik prieš vaikus stipri.
  Apsidairęs pameistrys raganos neišvydo, tik jos sijoną, lyg violetinę gyvatę besidriekiantį per žolę, prismeigtą smailiu kryžiumi. Tikriausiai sudegė paveikta kryžiaus, pagalvojo jis. Tai štai iš kur toji smarvė.
  Meistras prisėdo, prisidegė dar nespėjusią atvėsti pypkę. Pameistrys padarė tą patį. Vyrai rūkė tylėdami. Galiausiai meistras atsistojo, o pro jo ūsus lyg saulė pro debesis pralindo kreiva šypsenėlė:
- Na, einam, mailius, po tokio darbo ir alaus karčemoje galime išgerti. Be to, ir grafui reikia pranešti, tik žiūrėk, neprisigerk ir susitvarkyk. Negali žinoti, kaip ten su jo dukrele tau seksis.

  ***
  Atėjo pavasaris. Saulė ištirpdė sniegą laukuose, pradėjo dygti žolė. Neaugo medžiai, net paukščiai netrukdė vėjui viešpatauti šioje bekraštėje laukymėje. Tik iš neobliuotų lentų sukaltas kryžius stovėjo lyg vienišas sargybinis, apsuptas išblukusių kadaise buvusių violetiniais skarmalų, o kryžiaus papėdėje savo žiedą skleidė tamsi gėlė, skleisdama šleikščiai saldų supuvusių kiaušinių kvapą.


  *Aliuzija į E. T. A. Hoffmann „Velnio eliksyras“