***

Rytą atsimerkusi suvokiau, kokia sunki bus diena. Lyg atspindėdamas įvykius, persimainė net oras. Už lango dangus buvo apniūkęs. Plaukė didžiuliai tamsiai pilki debesys pranašaujantys stiprų lietų.
  Neskubėdama sukrimtau porą sumuštinių su kumpiu ir atsigėriau ananasų sulčių. Troškau grįžti į lovą ir pratūnoti joje visą likusią dieną. Nesinorėjo į mokyklą ir tai mane liūdino. Žinojau, kad šiandien kaip niekad būsiu reikalinga savo draugei. Ir galbūt sutiksiu Kostą. Bet nuo visko slėptis labai kvaila.
  Susitikusi Kristiną ir Oksaną turėjau susikaupti, kad neparodyčiau subjurusios savo nuotaikos. Eidama į mokyklą, stengiausi galvoti tik apie pamokas. Neabejojau, kad atrodau per daug tyli ir rami. Ir akimirką troškau išnykti, tapti nematoma.
  Kai priartėjome prie mokyklos, mano žvilgsnį patraukė, automobilių aikštelėje, stovinti raudona audi. Tai reiškė, kad Kostas jau mokykloje.
  Nusikeikiau, bet atrodo per garsiai, nes draugių akys sužiuro į mane.
  - Pamiršau anglų kalbos užrašus, - pamelavau.
  Kristina šyptelėjo, o Oksana įtariai nužvelgė.
  Mokykloje knibždėjo būrys mokinių. Vieni atrodė žvalūs ir ruošėsi pirmai pamokai. Kiti tingiai slampinėjo koridoriumi. Pakilome į antrąjį aukštą ir atsistojome prie anglų kalbos kabineto durų. Mokytojo dar nebuvo, teko laukti.
  Tada iš už kampo pasirodė Giedrius su Kostu ir aš vėl nusikeikiau. Nuleidusi galvą dirstelėjau pro blakstienas. Kostas į mane nežiūrėjo. Vos kilstelėjau galvą ir įdėmiai jį nužvelgiau. Šiandien jis atrodė žavus, jo tamsūs plaukai nerūpestingai išsitaršę žvilgėjo nuo koridoriuje įjungtų šviestuvų. Apie kažką kalbėdamiesi jie juokėsi ir džiūgavo. Gera matyti, kad nors kažkas geros nuotaikos.
  - Emi eime, - staiga nutraukusi mano spoksojimą Oksana trūktelėjo už alkūnės.
  - Kur? – suglumusi paklausiau.
  - Į kabinetą, - nusišypsojusi atsakė Oksana.
  - Atsibusk mergyt, - nusikvatojo Kristina, - kur skrajoji?
  Tą pačią akimirką Kostas atsigręžė į mūsų pusę ir pažvelgė į mane.
  Nunarinau galvą ir plaukais užsidengiau veidą, slėpdama raustančius skruostus. Žvilgsniams susitikus spėjau pamatyti jo švytinčią šypseną.
  Kristina išvydusi mane raustančią suprunkštė.
  - Kas tau?
  - Nieko, eime, - susigėdusi įsmukau į kabinetą ir atsisėdau į savo suolą.
  Kabinete su palengvėjimu atsidusau. Oksana stumtelėjo kėdę ir atsisėdo šalia manęs. Anglų kalbos mokytojas ant lentos rašė užduotis. Iki pamokos dar buvo likusios kelios minutės, klasė šnarėjo nuo vartomų užrašų ir kalbų.
  - Tau patinka Kostas? – tyliai paklausė Oksana.
  Pažvelgiau į ją sutrikusi. Oksana sėdėjo taip arti manęs, kad jos plaukai lietė mano pečius sudarydami savotišką uždangą nuo nepageidaujamų ausų. Jos veidas buvo baltas, o aplink akis matėsi patamsėję ratilai. Tik dabar pamačiau, kokia ji išsekusi. Akys atrodė susirūpinusios, bet veidą puošė tobulų baltų dantų šypsenėlė.
  - Mačiau, kaip į jį žiūri, - kalbėjo ji, - Giedrius sakė, kad Kostas išsiskyrė su savo mergina, taigi jis vienišas. Galėtum su juo susitikti. Turiu galvoje, nueiti į pasimatymą.
  Jaučiausi suglumusi. Nesugalvojau, ką jai atsakyti.
  - Nežinau, - išlemenau.
  - Giedrius padėtu suorganizuoti, - šyptelėjusi kalbėjo ji.
  - Gal nereikia. Nenoriu, - tvirtai ištariau.
  Ji, regis, sutriko.
  - O, - burbtelėjo, - aš tik pasiūliau, nepyk.
  Nudelbė akis į užrašus.
  Nuskambėjo skambutis ir mokytojas pradėjo pamoką. Jis aiškino, kokias užduotis šiandien darysime ir ruošimės artėjančiam testui. Perspėjo, kad pamokos gale surinks užrašus ir įvertins, bei patikrins namų darbus.
  - Šiandien tau nepasisekė, - žiūrėdama į savo užrašus sumurmėjo Oksana.
  - Kodėl?
  - Palikai užrašus namie, pameni?
  - O, tikrai, - rausdama atsakiau.
  - Tu juk pamelavai?
  Pažvelgiau žemyn į savo užrašus. Šiandien aš išsiblaškiusi ir man neliko nieko kito, kaip tik prisipažinti Oksanai. Pakėliau akis ir pažvelgiau į ją, o ji žvelgė į mane. Jos veidas atrodė dar labiau išbalęs.
  - Ar gerai jautiesi? – sunerimusi pasiteiravau, užmiršusi, ką norėjau pasakyti.
  - Tiesą sakant, mane pykina.
  - Eime, palydėsiu tave iki tualeto.
  Pakilome ir išėjome iš kabineto, nekreipdamos į susidomėjusias klasiokų akis. Prieš uždarydama duris, spėjau pamatyti Arūno ir Kristinos sunerimusius žvilgsnius. O Viktoras, sėdėjęs netoli durų, vietoj to, kad darytu mokytojo duotas užduotis, paišė didžiuli drakoną.
  - Jei taip ir toliau, manau, daugumas supras, kad kažkas čia ne taip, - sušnabždėjo ji.
  - Hm... anksčiau ar vėliau jie tai pamatys, pati supranti.
  Tylėdamos skubėjom į tualetą. Einant Oksana šiek tiek suklupo, tad apkabinau ją per liemenį. Visą tą laiką, manęs neapleido nerimo jausmas.
  - Žinai ką, - pirmoji nutraukusi tylą prabilo Oksana, - gal šiandien dar nesakykim mano mamai.
  - Kodėl?
  - Aš prastai jaučiuosi ir velniškai bijau.
  - Bet tai negali laukti.
  - Rytoj, pasakysim jai rytoj. Pažadu, - jos balse buvo justi nerimas.
  - Gerai.
  Sugrįžus į kabinetą, už lango ėmė pliaupti lietus. Reikėjo suspėti atlikti užduotis iki pamokos galo, tad patogiai įsitaisiau suole ir ėmiausi darbo. Tačiau, kaip tik tuo metu, išgirdau šnabždesį, sklindantį nuo gretimo suolo Oksanos pusėje. Kristina, regis, nekantravo ir norėjo žinoti, kas vyksta. Žvilgsnį nukreipiau į už lango pliaupiantį lietų ir pamažu beregint į galvą ėmė lįsti mintys.
  - Panele, Emilija.
  Staiga išgirdau, sau iš kairės, už nugaros stovinčio mokytojo balsą.
  - Matau nuobodžiaujat, gal jau galite duoti savo užrašus?
  - Ką? – sutrikusi, atsigręžiau į jį.
  Klasėje kilo juoko banga.
  - Tylos, - griežtai tarė mokytojas, - prašau duoti užrašus.
  Drebančia ranka atkišau jam sąsiuvinį.
  Jis pavartė, pažvelgė į mane ir tarė:
  - Kaip matau, jūs labai pasitikite savo jėgomis ir net nesiruošiate artėjančiam testui.
  Slėpdama pasibaisėjimą mąsčiau, kaip gudriai išsisukus.
  - Man šios užduotys pasirodė per daug lengvos, tad nesivarginau jas atlikinėti, - sudvejojusi atšoviau.
  Klasėje pasigirdo bruzdesys. Ir tuo tarpu nuskambėjo skambutis, liudijantis pamokos pabaigą. Mokiniai sukruto ir keliavo į koridorių.
  - Atkreipsiu į tai dėmesį, kai atliksite testą, - mandagiai tarė mokytojas ir gražino mano sąsiuvinį.
  Eidama į koridorių stebėjausi savimi. Paprastai taip nesielgiu. Paspartinau žingsnį, kad pasivyčiau draugus. Iš gretimo kabineto išėjo Giedrius, apkabinęs ilgakoję bendraklasę per liemenį, o Kostas ėjo iš jų paskos. Sulėtinau žingsnį ir dabar ėjau, per porą žingsnių, už Kosto nugaros.
  - Emi! – sušuko, prie laiptų laukianti, Kristina.
  Kostas dairydamasis atsigręžė ir žvelgė į mane.
  Nusigręžiau ir paspartinusi žingsnį ėmiau pėdinti tolyn. Pralenkdama Kostą nekreipiau į jį dėmesio. Jutau kaip paraudo mano skruostai.
  - Palauk! – sušuko Giedrius.
  Sustingau vietoje ir degdama iš gėdos, lėtai atsigręžiau.
  - Sveika, kur taip skubi? – pasiteiravo jis, spausdamas šalia savęs ilgakoję.
  - Labas, - nedrąsiai išsišiepiau, - draugės laukia.
  - O, - šyptelėjo išvydęs mojančią Kristiną.
  Šalia Giedriaus prisigretino Kostas. Susigėdusi pažvelgiau į jo veidą. Jo akyse šmėžavo kibirkštėlės, o lūpose žaidė šypsena.
  - Sveikute, - linkteldamas galvą pasisveikino jis.
  Jo balsas buvo tylus ir švelnus.
  - Labas, - mano balsas suvirpėjo ir dar labiau susigėdusi, nuleidau galvą.
  - Prisijungsit per pietus? – paklausė Giedrius.
  - Tikriausiai taip, - abejodama atsakiau.
  Ilgakojė nerimastingai kažką pakuždėjo Giedriui į ausį.
  - Gerai, susimatysim vėliau, - tarė, paleisdamas jos liemenį.
  Minutėlę stebėjom, kaip ji grakščiai judindama klubus nuėjo tolyn.
  - Klausyk, - kreipdamasis į mane, kalbėjo Giedrius, - penktadienį pas mane vakarėlis, norėčiau, kad ateitum su draugais.
  - Na, nežinau ar galėsiu, - pamelavau jam, akies kampučiu dirstelėdama į Kostą.
  - Turi kitų planų? – kilstelėjęs antakius paklausė Giedrius.
  Vis dar jaučiausi suglumusi. Pažvelgiau į šalia stoviniuojantį Kostą. Jis atrodė nusiminęs. Regis, tapau jo nuotaikų kaitos kaltininkė. Prikandau lūpą galvodama rimtesnį pasiteisinimą, bet niekas nelindo į galvą.
  - Tiesą sakant, ne. Pasitarsiu su draugėmis, galbūt ateisim.
  - Puiku, - šyptelėjęs tarė Giedrius.
  Kostas taip pat nusišypsojo, regis, vėl atgavo gerą nuotaiką.
  - Na, aš jau bėgsiu, manęs laukia draugės, - paskubom tariau.
  - Iki susitikimo per pietų pertrauką, - tyliu, ramiu balsu prabilo Kostas.
  Nuo jo balso suvirpėjau, gerklė išdžiuvo. Negalėdama prabilti mostelėjau ranka ir apsigręžusi nuskubėjau pas drauges.
  Kas man darosi? Svarsčiau sėdėdama istorijos pamokoje. Šalia manęs sėdėjo Kristina. Susirūpinusiu žvilgsniu dirsčiojo Oksanos pusėn. Pažvelgiau į Oksaną ir sustingau, rodos jai dar blogiau. Kaire ranka užsiėmusi už pilvo, o dešine įsikibusi į greta sėdinčio Arūno ranką sėdėjo susirietusi ir tvirtai suspaudusi lūpas, kad neišsprūstu dejonė. Jos akys žibėjo nuo besikaupiančių ašarų. Sunku buvo ją tokia matyti.
  - Arūnai, - sušnypščiau aš.
  Jis atsigręžė ir laukė ką pasakysiu.
  - Parvežk ją namo, - jaučiau kaip klasiokai akimis varsto mano nugarą.
  - Dabar? – paklausė Arūnas.
  - Ne, rytoj! – pašaipiai užrikau, pamiršdama, kad vis dar esu pamokoje.
  Oksana piktai dirstelėjo į mane. Dabar jau ir mokytoja nenuleisdama akių stebėjo, kas vyksta.
  - Atsiprašau, - tariau atsistojusi ir susirinkau savo daiktus.
  Supratęs mano veiksmus, Arūnas susikrovė savuosius ir Oksanos daiktus. Visi trys niekam nieko nepaaiškinę išėjome iš kabineto. Netrukus iš pamokos išbėgo Kristina su Viktoru.
  - Kas nutiko, kas tau? – sunerimusi ir išsigandusi Kristina klausė iš skausmo aimanuojančios Oksanos.
  - Ji tiesiog prastai jaučiasi, parvešim ją namo. Grįžkit į pamoką, - paraginau juos.
  - Ne, aš važiuosiu su jumis, - pyktelėjusi tarė Kristina.
  - Gerai, kaip norit, - pažvelgiau į Oksaną, - gal vežam pas gydytoją?
  - Ne, jaučiuosi daug geriau, parvežkite mane namo. Pagulėsiu ir praeis, - patikino ji mus.
  Lauke vis dar smarkiai lijo. Vos tik žengę pro duris pasileidom bėgti iki taxi automobilio. Paskubom sulipom į automobilį, Oksana susigūžė ant galinės sėdynės, šalia manęs.
  Parvedėm ir saugiai paguldėm Oksaną į lovą. Atrodė, kad jai pagerėjo, tačiau reikėjo leisti jai pailsėti. Jos prašymu Arūnas pasiliko su ja, o mes išėjome į virtuvę.
  - Na ir dienelė, - tarė Viktoras.
  - Dar tik rytas, - pataisė jį Kristina.
  - Tai kas jai? – smalsavo Viktoras, žvelgdamas tai į Kristiną, tai į mane.
  - Į mane nežiūrėk, aš pati nežinau, - atsikirto Kristina.
  Abu įbedė žvilgsnį į mane.
  Atsidusau. Svarsčiau, ar sakyti tiesą, ar verčiau meluoti. Nusprendžiau iškloti teisybę. Vis tiek anksčiau ar vėliau sužinos. Juolab jie geriausi draugai, privalo tai žinoti.
  - Ji laukiasi, - sumurmėjau.
  - Ką? – nepatikliai paklausė Kristina.
  Viktoras atrodė, ne ką mažiau, apstulbęs.
  - Ji laukiasi Arūno vaikelio, - užtikrintai tariau.
  Stojo tyla.
  Kristina, suraukusi antakius, žvelgė pro langą į pliaupiančią liūtį. Tikriausiai mąstė, kodėl Oksana jai nieko nesakė. Pažiūrėjau į Viktorą, jis atrodė ramus. Lyg apsipratęs su ta mintimi, kad jo geriausias draugas taps tėčiu.
  Nenorėjau, kad ilgai tęstųsi tyla. Tad pabandžiau juos pralinksminti. Prisiminusi Giedriaus kvietimą prabilau:
  - Giedrius, šį penktadienį rengia vakarėlį ir pakvietė mus, - stengiausi, kad mano balsas skambėtų džiugiai. Bet nemanau, kad pavyko.
  - Kaip galime linksmintis, kai mūsų draugė iš skausmo raitosi lovoje? – pyktelėjusi kalbėjo Kristina.
  - Ir aš apie tai galvojau, kai Giedrius kvietė, bet jis to juk nežino, - atsidusau, - ir kuo mažiau žmonių žinos tuo bus geriau.
  Viktoras pasimuistė kėdėje.
  - Bet iki penktadienio dar dvi dienos, - prabilo jis, - gal Oksana iki to laiko atsigaus.
  - Tau niekas nedraudžia, jei nori eiti į vakarėlį, eik, - sušnypštė Kristina.
  Nenorėjau, kad dėl to kiltu ginčas, tad pakeičiau temą.
  - Pažadėjau Oksanai, kad padėsiu pranešti jos mamai apie nėštumą.
  Tuo tarpu tarp durų šmėkštelėjo šešėlis. Pamaniau, kad Oksana atsiuntė Arūną, pranešti mums, kad jai jau žymei geriau. Bet su siaubu akyse išvydau stovinčia Oksanos motiną.
  - Laba diena, - nedrąsiai sumurmėjau, svarstydama kiek daug ji išgirdo, o gal visiškai nieko negirdėjo?
  Rita stovėjo apstulbusi, vos pravėrusi lūpas. Jos veidas bylojo, kad išgirdo per daug.
  - Ji nėščia?! – suklykė nesavu balsu.
  Visi trys krūptelėjome. Arūnas su Oksana turėjo tai girdėti.
  - Nėščia?! – šaukė, sunkiai tramdydama pykti.
  Bejėgiškai linktelėjau.
  Rita visiškai įtūžusi puolė į Oksanos kambarį. Mes nusekėme iš paskos bandydami sulaikyti ją nuo kokios kvailystės. Niekada negali žinoti, ką gali padaryti stipriai susinervinusi motina.
  Oksana staigiai atsistojusi susvirduliavo, bet Arūnas spėjo ją sulaikyti, kad nepargriūtu. Apglėbė ją savo mylinčiom rankom guosdamas, kad turi tai ištverti pačiu netinkamiausiu metu, kai ji šitaip prastai jaučiasi.
  - Kaip tu galėjai?! – klykdama Rita, puolė Arūnui į atlapus, stipriai papurtė ir trenkė dukrai antausį.
  - Ką jūs darot! – dabar jau klykė Kristina, - kaip jūs drįstat šitaip elgtis su savo dukra?!
  Oksana drebėjo iš baimės. Jos akys pritvinko sūrių ašarų, o veide ėmė ryškėti motinos delno antspaudas. Pribėgau prie jos norėdama išsivesti iš šių triukšmingų namų. Bet suvaitojusi ji užsiėmė už pilvo, susvirduliavo ir sukniubo ant grindų.
  - Ji prarado sąmonę, - tarė persigandęs Arūnas.
  Pro Oksanos džinsus prasisunkė ryški tamsiai raudona dėmė.
  - Kvieskit greitąją! – sucypė Kristina.
  Oksanos motina čiupo telefoną ir rinko numerį.
  - Greičiau bus, jei patys ją nuvešim, - kalbėjo Arūnas, keldamas Oksaną nuo grindų.
  Viktoras puolė jam padėti. Čiupau Oksanos pusbrolio paliktus raktelius ir nubėgau užvesti automobilį. Atsargiai paguldė ją ant galinės sėdynės, visi sušoko į vidų, o aš spaudžiau greičio pėdalą. Pažvelgusi per veidrodėlį mačiau, kaip skubėdama Oksanos mama įlipo į savo automobilį ir įkandin sekdama vos nepadarė avarijos.