Mano rojus

Šiandien pabudęs nebežinau kur esu ir kas esu.
Pilka mase, šešėliu pasklidęs
Rymau kažkur prie galinio išėjimo.
Nuvargęs nuo laukimo
Begalinėj eilėj tikėdamas,
Kad rasiu tai ką taip ilgai vaikiausi.
Rojų ir dvidešimt nekaltų mergelių,
O gal pragarą ir žviegiančias liepsnas.

Iš nuobodulio gaudau riebius debesis,
Padegu jų sparnus ir stebiu,
Kaip ugnies kamuoliai raitosi pažeme.
Sakai nepateksiu į rojų,
O kas tai?
Dvidešimt meilės nemačiusių moteriškių,
Išbalusiais veidais, nagais besikabinančių
Į nuvytusią viltį geriau gyventi?
Kodėl visi nori ten patekti,
Jei net nežino ką atras.
Aš liksiu čia,
Žemėn šaknis įleidęs,
Ašarosiu nuo rudeninio vėjo,
Vystantis ir nelaistomas,
Metantis lapus, nuogas ir pažeidžiamas.
Tai mano rojus.