rūkydavo tualete

jau nebegrįžta reikalingi rytai
į pakrantę nusiaubtą liūčių kur
aš ir dar porą mano draugų  iš
naujo siuvinėją savo portretą

tiesa,
visi kiek skirtingai: vieni miega
stotyse, tos naktys  kaip ruduo
amžinos—

į kitus vien pažiūrėjus galima teigti kad
tie portretai susilauks didžiausio dėmėsio
itin kai veide įtemptos lupos, nudažytos ryškiai
raudona degtinės spalva, žinau, graži akvarelė ir ties
kakta tušti kevalai nuo vienatvės, smilkstantys
greičiau nei  nuo nenaktų ar motinos talžymo
per vedą–

dar, atsimenu, kai verkdavom, kartu su
nepilnametėm traukiančiomis cigarus
jos rūkydavo tualete, slėpdavosi nuo
nereikalingų rytų, o mes švilpaudavom
tik kad ne kartu todėl ir mano eilės
girtos, prisitraukiusios dūmų –

dabar sugrįžta rytai ir kokie jie švelnūs
o čia pakrantė tuščia tik vėjas linkteli
ausin tarsi pritardamas mirčiai