Tikrovė.

Giedras dangus prieš mano akis,
Bet tarp akių ir tikrovės – siena.
Braunuos į šią tikrovę mintimis,
Bet jis kužda „ne šią dieną…“.

Aš noriu pabėgti, pakilti aukštai,
Bet jis laiko, niekaip nepaleidžia.
Kodėl, likime, mane taip laikai?
Jis neatsako, tuštuma jo veide.

Aš per silpna, kad pakilčiau.
Žinau, jis nori išgydyti mane.
Man nesvarbu, nors ir mirčiau,
Bet aš tūnau nelemtam narve.

Suplėšyk mane į gabalus, likime!
Draskyk, draskyk ir nesigailėk!
Jaučiu, ramuma mane jau ima.
Negaliu aš likimo nugalėt…

Tik tyla ir tuštuma aplinkui,
Bet viduje aš taip rėkiu…
Mano bejėgės rankos nulinko
Ir savo kelią – aš baigiu.