Kada įšilusi, galvos netekusi,
Pritvinkusi, prasmių diena,
Nukloja kelią dulkėmis,
Sulaužytais garbėtroškų liežuviais pinasi veidmainiški poetai,
Ir gulasi nurydami retus lašus,
Koks neapsakomai gašlus tas skonis,
Berybėje lauktos tiesos.
iš jūsų teksto citata:" Koks neapsakomai gašlus tas skonis,
Berybėje lauktos tiesos.(citatos pabaiga")
(laukti gali savyje savo valios ant savęs. t.y. nudegei ranką, patraukei (skausmas informacija) patraukei nuo lygintuvo ir jau atsijungei - atjungei juslę nuo skausmo jausmo (valia savo ne medikamentais.) To - savo valios, tai gali laukti - bet aktyviai, t.y. dirbdamas ta kryptimi, skverbdamasis sąmoningai į save patį - juk žmogus pats sau mįslė, stebuklas, idant ne žmogus nulipdė savo smegenis.
tad Tiesos ieškoti turi tik savyje. Ieškoti tiesos ne savyje – štai kvailystės kalno viršūnė... Jūsų publikuojamame tekste kalbėjimo maniera, pats kalbėjimas visai nieko, tačiau turinys... na - pagyvensit, pamatysit. Dabar siauras ir gan dienoraštinio pobūdžio - šiek tiek verkšlenantis toks, nelabai literatūriškas, trūksta gilesnės minties jame, kad nebūtų dienoraštinis, pataptų platesniu, globalesniu. Tačiau kalbėjimas tekste - (atmetus turinį) tik pats žodžio potėpis, ganėtinai smagus.
P.S.
Tik vieno iš skaitytojų nuomonė apie jūsų publikuojamą tekstą.
...labai įtaigiai, ryškiai apie vidutinybių šėlsmą.
Tik tą ilgą eilutę skirčiau į dvi trumpas:
Sulaužytais garbėtroškų liežuviais
pinasi veidmainiški poetai- puiki minties išraiška, stipri.