Keliui

Sunkus pavargusios dienos finalas,
Švelnumas kojų, atima besitęsiančių žingsnių tiradą,
Kažkur patyliukais suvirpėjo venų atodūsis,
O gysloti plaukeliai nuvilnijo primindami ateinantį rugsėjį,
Randuotos iššaukiančiai prašančios pasigailėjimo pėdos,
Taip, tik jos su kiekvienu žingsniu, kaip aimana tūkstančiui ašarojančių,
Vis primena pavargusią būtį.