Rašyk
Eilės (78095)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 17 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Rankos nevaldomai drebėjo. Nugarą be perstojo pylė šaltas prakaitas. Puikiai suvokiau, jog likau ne tik be savo priedangos, bet ir be kompaso, žemėlapio, galų gale elementaraus ginklo. O jei dar koks kaimietis sugalvos pamaigyti mano armoniką, ir nusišaus arba gaus elektrošoką? Sveiko kailio tikrai neišnešiu...
Komunikatorius vidinėje ausyje trakštelėjo, ir pasigirdo Martyno sopranas:
- Kaip tu galėjai ją pamesti? – šefo balsas buvo ledinis iš įsiūčio. Vis dėlto reiktų išmokti geriau valdyti komunikatorių. Tokioms naujienoms sterikus reikia paruošti iš lėto, o ne laidyti panikos kupinas mintis į komunikacijų centrą.
- Aš nepamečiau. – pabandžiau pasiteisinti. - Puikiai prisimenu, kur ją palikau. Kažkas ją tiesiog paėmė.
- Kaip tu galėjai leisti kažkam ją paimti? Tu bent įsivaizduoji, kokioj situacijoj atidūrėm? – Martyno balso tembras kaitaliojosi nuo rujojančio katino iki žviegiančių traukinio stabdžių lygio, ir vėl atgal.
Kurį laiką leidęs jam pamauroti, nusprendžiau, jog užteks:
- Aha, jūs mat atsidūrėt? Jei ne jūsų idiotiški bandymai, armonikos net nusiėmęs nebūčiau. Tai tamstos potraukis lįsti saugumui į šikną dėl visko kaltas. O srėbti teks man. Taigi, junk GPS ir aiškinkis kur ir kas ją nusitempė!
Vietoj atsakymo pasigirdo dantų griežimas. Šefas, žinoma, nebuvo pratęs kad jį taip vaikytų. Ofise visi stengdavomės nepasimaišyti jam po kojomis – ypač po to, kai aš tinkle atkrapščiau jo psichoanalizės duomenis. “Hipercholerikas” buvo dažniausiai besikartojantis žodis toje byloje. Buvo ir filmuotos medžiagos. Žinoma, iš mano pusės gal ir nebuvo labai gražu iš viso to pagaminti skaidres ir įterpti į holoprezentaciją, skirtą naujiems darbuotojams. Tačiau darbe juk labai svarbi gera nuotaika, o kolegos tai prisiminę šypsosi iki šiol. Net jei mane būtų prigavę, galėčiau puikiai argumentuoti apie darbo našumą...

Dantų griežimas liovėsi. Matyt į kambarį įėjo dar kažkas, nes Martyno balsas dabar skambėjo kur kas ramiau.
- Daviklių į armoniką neįmontavom...
- Ką?! – dabar jau pasireiškė manieji choleriko bruožai. – kaip jūs galėjot tai pamiršti? Aš suprantu, kad tu galėjai, bet saugumas?
- Daviklius įmontavom į tavo siųstuvą. Juk sekam tavo judėjimą, o ne armonikos.
- Idiotai! – užrikau balsu, nuoširdžiai pasipiktinęs. Net paukščiai nuo daržinės stogo išsilakstė į visas puses. Apsidairęs prisiminiau, kur esu, ir prisiverčiau susitvardyti. Pačiu laiku, nes tai buvo ne paskutinė bloga žinia.
- Reikia atsijungti. Išjungti siųstuvą... – neryžtingai pralemeno Martynas.
- Na jau ne. Dvi galvos geriau, nei viena. Be to, reikia kad jūs mane sektumėt. Ir, galiausiai, atskristumėt pasiimti, jei prireiks.
- Klausyk! – riktelėjo šefas. – Tavo siųstuvas ne amžinas. Jis pasikrauna nuo pagrindinio akumuliatoriaus.
- Kuris, aišku, yra armonikoje? – paklausiau, negalėdamas patikėti savo ausimis.
- Taip. Kai laikai armoniką abiem rankom, pakrauni siųstuvą. Juk negalėjom sukišti į galvą viso akumuliatoriaus.
- Nuostabu. O nenorėjai man šito pasakyti, tarkim, vakar?
- Aš ir pats ką tik sužinojau! – Martynas užkniaukė atgailaujančiu balsu. Kitomis sąlygomis tikriausiai tuo pasimėgaučiau. Tačiau siųstuvo energiją reikėjo taupyti. Likti be ryšio ir be armonikos šiame laukiniame krašte reiškė didelę tikimybę būti demaskuotam ir subadytam šakėmis.
- Gerai. Instrukcijos? – pabandžiau įkvėpti sau truputį drąsos. Juk instrukcijos visada padeda pakliuvus į bėdą.
- Pabandyk išsiaiškinti, kur dingo armonika. Aš iškviesiu skraidyklę. Už dviejų valandų pranešk savo buvimo vietą, ir armonikos galimą buvimo vietą. Pasiųsim pilotą tavęs paimti. Kol kas išjunk siųstuvą. Viskas.

Mintyse išjungiau komunikatorių ir nusikeikiau. Dvi valandos? Skraidyklei paruošti užtenka penketo minučių. Kokį velnią jie ten galvoja? Ir ką jie apskritai gali sugalvoti? Profanai. Į vertingiausią šnipo įrankį net siųstuvo įmontuoti nesugeba.

Ant peties pajutau sunkią ranką. Širdis nusirito į kulnus. Staigiai atsisukau, pasiruošęs delnu trenkti į miego arteriją, tačiau laiku susivaldžiau. Prieš mane stovėjo Rapolas, besipuikuojantis savo plačia, kaip daržinės durys, šypsena.

- Tai nerandi savo instrumento, ar ne?
- Nerandu. – atsakiau, tikėdamasis, jog vyriokas nesuprato, kuo aš čia užsiimu. – O gal matei kur nors?
- Nemačiau. Bet žinau kur gauti kitą. – raudonskruostis dar labiau išsišiepė, nors rodės, jau nebebuvo kur. – Zenius jaunystėj grajindavo. Turi vieną po lova. Pats mačiau.

Ką Rapolas galėjo veikti pas Zenių po lova, man kažkodėl nepasirodė įdomu. Kur kas labiau išsigandau perspektyvos būti priverstas groti tikra armonika. Teko papasakoti Rapolui istoriją apie tai, kaip specialiai mano rankoms instrumentą pagamino dabar jau miręs senelis, ir kokia man asmeniškai brangi ta armonika. Nežinojau iš ko gamina tokius instrumentus, bet Rapolas prie istorijos nesikabinėjo – tiesiog palinksėjo galva:

- Žinau, žinau. Čia užpernai vienas irgi panašus buvo. Su dūdom grajino. Tai savo dūdų niekam nedavė papūst, sakė apčiulpsit paskui man nebemalonu bus. O paskui Žičkus su arkliu jodamas pataikė užtrypt ant maišo su tom dūdom. Tai raudojo anas, verkė kaip auklėjama boba. Baigės tuo, kad Žičkus Labanore išmainė arklį į naujas dūdas, sakė va bus tau vietoj sulaužytų. Bet anas neėmė sakė jau nučiulptos prispjaudytos ir iš viso svetimos.

Pasakojimas man pasirodė juokingas, ir aš užsidengiau burną abiem rankomis, kad nesuprunkščiau. Rapolas turbūt pamanė, kad žiovauju, o gal kad užsidengiu veidą iš to siaubo, jog dūdos nučiulptos – juk jo akyse ir aš tesu pakvaišęs muzikantas, ir turėčiau elgtis panašiai. Pasiėmęs šiaudą mano pašnekovas išsikrapštė tarpdančius ir mostelėjo į kaimo keliuką.

- Na ką gi, einam. Aludėj viską sužinosim, pro akis juk žmonėms niekas nepraslysta.
- Einam! – energingai pritariau. Kažkur viduriuose sukirbėjo viltis. O gal vakarykštė užkanda. Bet kuriuo atveju, smalsu pažiūrėti, kas per naujienų agentūra besanti toji Aludė.



Aludė atrodė bauginančiai. Tai buvo nedidelis medinis pastatas užkaltomis langinėmis. Iš vidaus sklido neįtikėtinai išdarkytais balsais baubiamos dainos – beje, tos pačios, kurias vakar traukiau aš pats. Virš juodų durų kabojo iš medžio drožtas užrašas – “Ežiagulis”.
Rapolas atidarė duris. Į nosį trenkė duonos, o gal naminukės aromatas. Pasieniais stovėjo du ilgi stalai. Vieną stalų buvo apgulusi barzdotų vyriškių kompanija, šiuo metu įnirtingu riksmu bandanti įrodyti kad girioje augo ąžuolėlis. Prie kito sėdėjo trys jauni vyriokai, tie patys, su kuriais vakar gurkšnojome alų,  prieš prasidedant linksmybėms. Šie, nė kiek ne mažiau rėksmingai, eiliuotu tekstu aiškino, jog piemenėliams nuo pat rudens privalu mirkyti basas kojas karvių išmatose. Šito, beje, aš vakar nedainavau. Matyt jaunimas vis dėlto neužsiciklina ties senomis dainomis, bet, naudodamiesi asmenine patirtimi, kuria ir naujas. Tačiau, kaip vakar ir aiškino Martynas, nesant komunikacijos priemonių, naujos dainos po pasaulį neplinta, taigi lieka tik visiems žinomos, senos geros.

- Kur sėsim? – paklausiau Rapolo.
- Kur vietos yra, ten ir sėsim, - išpoškino raudonskruostis. Ilgai nemastęs, jis atsisėdo prie trijų jaunuolių, pliaukštelėjo rankomis ir pusbalsiu ėmė klausinėti. Man beliko tik prisėsti šalia.

Kompanija nuo kito stalo sužiuro į mus. Vienas nedidukas rubuilis seniokas pakilo nuo stalo ir iškėlė bokalą.
- Muzikontas atėjo! Išgeriam už muzikontų!
- Už muzikontų! – atitarė visi ir užsivertė bokalus. Medinės sienos sudrebėjo nuo gerkliniu balsu užtrauktos dainos. Kas su pilna burna alaus, kas begraužiąs virtą kažkokio kanopinio gyvulio koją, kas šiaip be dantų – visi vienu balsu (kiek tik jų muzikinė klausa leido) plėšė vieną dainą. Tuo tarpu pirmasis seniokas puslankiu atkulniavo iki manęs.
- Gerai šonus vanoji, muzikontas. Aš, kaip šitąs užeigąs šeiminykas, statau tau, muzikonte, bakalų „Ežiagulią“ alaus!
- Dideliausiai dėkingas! - atsakiau, bandydamas pateikyti į šeimininko kalbos manierą. - Beje, a kų reiškia „Ežiagulis“?

Keturiolika galvų iškart sužiuro į mano pusę. Nustebę žvilgsniai ir išsprogintos akys liudijo, jog leptelėjau kažką nedovanotino. Nurijau staiga gerklėje atsiradusį gumulą ir pamėginau taisyti situaciją:

- Aš gi keliaujantis, o kituose kraštuose tą patį daiktą gal kitaip vadina...

Seniai pritariamai suošė ir vėl užsivertė bokalus. Tuo tarpu keli barzdočiai vienas per kitą šūkaudami ėmėsi pildyti mano informacijos spragas:

- Ežiagulis, žinak, yra švents.
- Anas dievs yra, beveik kaip Patrimps.
- Kų čia nušneki, ne kaip Patrimps. Anas labiau kaip dūšia.
- Nu bet vis tiek dievs!
- Ežiagulį garbint reik ir atnašaut aukas alum! - Perrėkė visus šeimininkas. - Ežiagulis yr dūšia kuri insikūnij in tavy kai gerai alum pagarbini. Tada ans eina linksmintis, bu dūšia būdams negali, tik kai in žmagų inlenda. A paskum jeigu matai kad kakis nars va tarkima Prans iš ryta tava darža ežioj guli, tai šiukštu negalima ni žadint, ni varyt laukan - jami vis da tūna Ežiagulis. Raikia padėt raugintą pieną stiklinį, tada Ežiagulia dūšia lengviau iš žmagaus išein, ir žmagui mažiau skausma, kad garbings dievs ji palika...

Iš viso šito tesupratau tiek, kad religija kaime matyt vaidina toli gražu ne paskutinį vaidmenį - Ežiagulio garbinimo procesas aludėje vyko pilnu tempu. Kumštelėjau Rapolą, kuris jau buvo bepasakojąs savo sėbrams legendą apie kažkokios Bronės, veikiausiai vietinės karvės, tešmenis. Šis pliaukštelėjo sau per kaktą, tarsi tik dabar prisiminęs ko čia atėjom, ir garsiai paklausë savo kompanijos, ar nieks netyčiom mano instrumento nepaėmęs. Visi purtė galvas ir ragino Rapolą sugrįþti prie tešmenų temos. Staiga senių kompanijoje atsistojo vienas vyrukas - berods, tas pats, kuris ką tik graužė apvirusią kanopą.

- Tava armonikų viršaičią vyrai paėmį bus. Vakar mačiau raudanais marškiniais šalaputriai kaip krovė in vežimų.
- O kur jie dabar?
- Nugi kurgi daugiau. Labanori anie gyven.

Padėkojau senukui ir išėjau iš aludės. Nežinojau, ar jau prabėgo dvi valandos nuo mūsų su Martynu pokalbio, tačiau laikrodžio neturėjau o orientuotis pagal saulę nemokėjau. Be to, ir apytikslią armonikos buvimo vietą išsiaiškinau. Nors Labanoras didžiulis, bet matyt nieko konretesnio nebus. Nieko, turës užtekti. Susikaupiau ir įjungiau siųstuvą.

- Ką čia darai? Už dviejų valandų sakiau, o ne už pusvalandžio!
- Nieko nebus. Armonika - Labanore, o man laikas nešdintis kol siųstuvas dar veikia. Siųskit skraidyklę.
- Na gerai. Kur konkrečiai?
- Už keturių kilometrų į rytus, lygiai ten kur nusi....
- Įsakymas atšaukiamas! - sudundėjo rūstus balsas, nemaloniai sudrebinęs ir taip kenčiančią mano galvą. Saugumietis, ne kas kitas.
- Negražu klausytis svetimų pokalbių, o juo labiau įsiterpti į juos. - tarstelėjau, bandydamas išspausti pašaipų toną.
- Nieko sau svetimų! - nusikvatojo saugumietis. - tavo pokalbiai visam departamentui transliuojami. Na, o dabar prie reikalo. Tu vyksti į Labanorą ir atgauni armoniką.
- Čia sociologinė misija, ir tokia veikla man šiek tiek per daug pavojinga. - nusprendžiau atsisakyti šito malonumo. - Siųskit saugumo agentus.
- Nėra laiko užsiimti infiltravimais. Jei koks nors genijus užsimanys pažiūrėti, kas armonikos viduj - išsprogdins pusę Labanoro. Be to, mūsų agentus greitai sučiumpa. O tau puikiai sekasi. Rask armoniką. Tada atnaujinsim ryšį. Baigiau...

Tolydžio silpnėjantis jo balsas leido suprasti, jog siųstuvo energija sparčiai senka. Dar kelis kartus nusikeikiau – reikia tikėtis, jog jie mane spėjo išgirsti ir susigadinti nuotaiką bent keletui minučių. Komunikatorius trakštelėjo, ir viskas nutilo. Tik dabar suvokiau, kokioje padėtyje esu.

Vienas. Visiškai vienas, atskirtas nuo bet kokių civilizacijos patogumų. Neįsivaizduoju, kurioje pusėje Vilnius ar Labanoras. Neturiu pinigų, neįsivaizduoju kaip prasimanyti maisto, kur nakvoti, galų gale - kaip rasti armoniką. O jei ir rasiu, ar nebus per vėlu? Ar neišlėksiu į orą su puse Labanoro?
O liūdniausia, jog neturiu net ant ko riebiai išsikeikti.
Kelis kartus giliai įkvėpiau, ir pasistengiau atgauti šaltą protą. Saugumietis, reikia pripažinti, teisus. Instrumento čia palikti negalima. Be to, aš praėjau apmokymus ir privalau sugebėti čia dirbti. Ši mintis mane kiek nuramino. Grįžau į aludę ir užsiverčiau „Ežiagulio“ bokalą. Aplink pasigirdo pritariamas murmėjimas. Man pavyko netgi nusišypsoti. Jokių problemų. Tiesiog ilgesnės atostogos gamtoje. Galima atsipalaiduoti ir pasimėgauti. Stop. Pasimėgausim vėliau, metas dirbti darbą.

Rapolas jau buvo užbaigęs savo pasakojimą apie tešmenis, ir dabar ginčijosi su barzdotu dėdule pelenų spalvos plaukais, kokios šukos geresnės - medinės ar metalinės. Šukų, aišku, nei vienas per savo gyvenimą nebuvo rankoj turėjęs, todėl diskusija žadėjo būti itin įdomi. Tačiau aš be ceremonijų įsiterpiau, pačiupdamas Rapolą už alkūnės ir išsitempdamas į kiemą.

- Man reikia į Labanorą.
- Pas viršaitį? Ar galvos jau nebeturi?
- Velniop viršaitį. Nepamiršk, mano senelio armonika...
- Išvis jau sublūdęs esi.
- Kurioj pusėj Labanoras? Pasakyk man, aš pats nueisiu.
- Ana ten, - mostelėjo Rapolas į miško pusę. - aišku, galima ir keliu. Palauk, jei taip jau užsidegei - Karvydas šiandien į turgų važiuos. Gal ir tave paims į vežimą.

Karvydo kiemas buvo kone didžiausias visose Šnieriškëse. Nuo kitų kiemų jis skyrėsi savo tvora - jei kitos atrodė skirtos tik tam, kad ribas žymėtų, tai šita buvo sukalta iš storų rąstų, be to dar įkasta į žemę, ir atrodė visiškai nepajudinama. Kol ėjome per kaimą, Rapolas spėjo man papasakoti, kad tikrasis šio kiemo šeimininko vardas - Arvydas, ir kad jis užsiima karvių veisimu ir auginimu - taip kaip niekas kitas neužsiima - ir todėl jį vadina Karvydu. Spėliodamas, ką tai galėtų reikšti, atsirėmiau į vartus. Staiga jie ėmė vertis, ir iš kiemo išriedėjo dviem karvių patinais kinkytas vežimas. Vežime, tarp mėsos produktų ir pieno bidonų, sėdėjo žmogus, užsidėjęs ant galvos šalmą, kurį puošė du riesti ragai. Tačiau įspūdį padarė ne tai – labiausiai nustebino važnyčiotojo didumas. Jei Rapolas buvo tiesiog aukštas ir stiprus vyras, tai Karvydas buvo tikrų tikriausias milžinas.

- Stok! - Iškėlė ranką Rapolas. Karvių patinai - kiekvienas ne mažiau kaip po toną - sustojo lyg įbesti. Karvydas pasimuistė ir išsiropštė iš vežimo. Dabar galėjau iš arčiau įvertinti jo ūgį ir svorį. Tiesą sakant, labiausiai jis priminė ne ką kitą, o būtent vežimą traukiančius gyvulius - tarsi pakinkytas galėtų sudaryti su jais labai darnią komandą. Ne, jis nebuvo apkūnus - greičiau aukštas ir stambus. Tačiau veidas, kaip ir daugumos šnieriškiečių, buvo apvalus ir besišypsantis.
- Ko čia mojuoji? Aš turgų pražiopsosiu per tave. – Karvydo net balsas buvo panašus į karvės baubimą.
- Į Labanorą muzikontui reikia! - Rapolas ėjo tiesiai prie reikalo.
- Tai lai bėga iš paskos. Vežimas pilnas o važiuot reikia greitai.
- Klausyk, Karvydai, viršaičio piktžmogiai nudžiovė jo senelio armoniką. Ar tau nieko nebūna švento?
- Mmmmūūūū, - numykė milžinas. - Mano boba pabėgo su viršaičio broliu. Na gerai, šok vežiman, muzikonte. Dardam Labanoran.
- Dėkui! - atsakiau, ir įšokau į vežimą. Pamojau Rapolui. - Ir tau dėkui!
- Nėr už ką, - atsakė tas. Traukčiau su jumis, bet turiu dar Zeniui tvartą išmėžti. Visgi bernauju aš pas jį, reikia kartais ir padirbt, kad kaimo bobos liežuviais neplaktų, koks aš netikęs bernas.
Karvydas lėtai įsiropštė į vežimą ir suplakė botagu. Karvių patinai švokšdami ir maurodami patraukė į priekį... Į paslaptingąjį Labanorą.
2010-09-10 20:22
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 9 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-29 23:31
sesė mėta
Na ir toliau gerai čia :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-09-17 12:17
Sportbatis
Soriuks, nuolatinis laiko trukumas :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-09-16 21:57
Valkas
Prikibt galima, bet nereikia. Geriau pastatyt autoriui - pagarbint Ežiagulį.

Tik gaila, kad taip retai serijos išeina.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-09-13 17:43
Aurimaz
Geras darbas. Net nežinau, ar reikia  kur prisikabint...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą