Gimtadienis

Kai smagiai dainuodami išsukome iš miškų apsupto plento į siaurą vieškelį, išvydau labai senai matytą, bet puikiai pažįstamą vasarnamį. Apsuptas sodriai žalių pievų ir tyvuliuojančio ežero atrodė lyg atviruko piešinys. Visi buvo nustebę bei pakerėti gamtos grožiu. Atrodė neįtikėtinai tylu ir ramu. Ore tvyrojo lietaus kvapas, nors dangus buvo žydras.
  Netrukus sustabdėm autobusiuką priartėję prie uždarytų vartų. Tai buvo paprasti vartai sukalti iš lentų, įkabinti į geležinius dviejų stulpų vyrius. Iš paskos važiavęs Mindaugas, sustojo vos už poros žingsnių nuo mūsų.
  Už vartų driekėsi žolynas, tarpais įsispraudusiais vaismedžiais bei krūmokšniais, apsupdamas viduryje stūksantį namą. Tai buvo paprastas dviaukštis rąstais suręstas pastatas, tamsiai raudonu stogu. Rudi langų rėmai derėjo prie tamsiai rudų paradinių durų. Kiek tolėliau, arčiau ežero, stūksojo šiek tiek mažesniais rąstais suręsta pirtelė.
  Kai visi išlipome iš autobusiuko, Oksana su Kristina apsidairė ir iš susižavėjimo net šūktelėjo. Nuo to riksmo iš pievelės, netoli pirtelės, stryktelėjo nusigandęs kiškis, visu greičiu skuosdamas miško link. Vaikinų skruostus nušvietė šypsenos, o mane užplūdo vaikystės prisiminimai, kuriuose dalyvavo tėvas ir jaučiausi laiminga.
  Atvėrusi duris žengiau vidun. Koridorius buvo gana erdvus, todėl laikinai visus savo nešulius pasidėjome jame. Čia buvo laminatu klotos grindys, o šalia durų stovėjo siaura medinė spintutė drabužiams. Kvapas buvo prisisotinęs sakais ir dulkėmis. Senokai lankėsi būtybė, kuri galėtu praverti langus. Draugių sekama nupėdinau į virtuvę.
  - Reikės padirbėti, - tariau išvydusi storu dulkių sluoksniu nuklotą stalą. Atlapojau visus toje patalpoje esančius langus, atsiraitojau rankoves ir ėmiausi darbo.
  Nelaukdamos pakvietimo prisijungė draugės. Kol vaikinai rūšiuodami maistą dėliojo į didžiulio šaldytuvo lentynas, mes su draugėmis spėjome aptvarkyti visą pirmą aukštą. Plotas buvo tikrai ne mažas, vien apačioje galėjo gyventi dvi ar net trys šeimos. Du miegamieji bei svetainė, išsidėstę greta virtuvės, buvo erdviausi kambariai visame name. Antrame aukšte nebuvo nieko ypatingo, tik vaikų ir darbo kambariai, o likusį palėpės plotą sudarė sandėliukas, kuriame kiek pamenu mėgdavau žaisti. Čia viršuje kadaise buvo mano ir tėvo karalystė.
  Viename iš kambarių apsistojo vaikinai, kitame merginos. Tiek lovų, kiek mūsų nebuvo, tačiau kiekvienas ruošėmės lyg į turistinį, tad pagrindinis daiktas, kurį pirmiausiai pasiėmėm tai – miegmaišis.
  Ruošimasis vakarėliui vyko sklandžiai, merginos rūpinosi valgiu, gamino užkandžius, vaikinai tvarkė garso aparatūrą. Viktoras su Arūnu nulėkė apžiūrėti pirtelę ir pasirūpinti malkomis. Pro atvertus langus skverbėsi saulės spinduliai, juose vis dar sūkuriavo dulkelės. Troškus vasariškas oras tiesiog svaigino neleisdamas susikaupti.
  Tikrindamas įrangą Giedrius pagarsino muziką, kad net neišgirdau žingsnių už nugaros. Kai ant peties pajutau kažkieno ranką, net krūptelėjau. Pasigirdo trūkčiojantis juokas, kai atsigręžiau priešais save išvydau Simo veidą. Muzikai pritilus jis šiek tiek žengtelėjo atgal.
  - Už pirtelės mačiau valtį, ji jūsų? – smalsaudamas šiek tiek kryptelėjo galvą į dešinę.
Patikdavo toks jo veiksmas, lyg tuo pat metu klausdamas prašydavo, ar galėčiau gauti tai ko klausiu. Lengvai galėdavau nuspėti jo norus.
  - Taip, galėsi plaukioti kiek tik širdis geidžia, - išpyškinau nelaukdama antrojo klausimo.
  Jis priartėjo, nedrąsiai paėmė man už rankos ir žvelgdamas į delną įspraudė mažą, tamsiai mėlynos spalvos dėžutę, perrištą sidabriniu kaspinėliu.
  - Su gimtadieniu, - šypsodamasis tarstelėjo jis, palinkęs šiltomis lūpomis prigludo prie manųjų.
  Tuo tarpu džiūgaudami į virtuvę įvirto Matas su Remigija. Simas per staigiai atšlijęs koja stuktelėjo į stalą ir susvirduliavo.
  - Tau daugiau nei lašo, - metė repliką Remigija, puikiai žinodama, kad nei vienas butelis dar nepradarytas.
Matas pritardamas prunkštelėjo ir įsistebeilijo į mane. Tikriausiai laukdamas mano pritarimo, o gal mėgindamas suprasti mano jausmus Simui.
  Žinojau, kad iš Simo šaipytis nereikėtu, jis jautriai į tai reaguoja, todėl piktai dirstelėjau į tuodu. Simas sutrikęs išėjo laukan, aš nusekiau paskui jį.
  - Palauk, - sulaikydama įsikibau jam į ranką, - jei niekada neatsikirsi, jie ir toliau šaipysis.
  - Nesvarbu, - rimtai tarė jis. - Gal išvyniosi dovaną?
  Sugniaužtame delne, mėlyna dėžutė šiek tiek sudrėko nuo prakaito. Simas nekantraudamas nusišypsojo. Dviem drebančiais pirštais suėmusi už dėžutės kraštų trūktelėjau viršun atidarydama.
  Tai pirmoji šios dienos dovana. Galbūt Simas to ir siekė, norėjo būti pirmas ir išskirtinis. Nelaukdamas vakaro, kai prasidės sveikinimai, ištaikė puikią progą, kai buvome tik mudu. Teikdamas dovanėlę jis įteikė ir bučinį, primindamas mūsų pirmąjį pasimatymą.
  Metusi žvilgsnį į dėžutės vidų, išvydau mažą sidabrinį kompasą, išėmusi pavarčiau rankoje. Ant nugarėlės buvo išgraviruoti žodžiai: „ Tavo gyvenimo kryžkelė. “ Susimąsčiusi pažvelgiau Simui į akis.
  - Jis tau padės rasti tinkama kelią ir galbūt tikrąją gyvenimo meilę, - tyliai sumurmėjo Simas, - sutemus nepaklysi miestelyje, - suprunkštęs pridūrė.
  Visa tai priminė mūsų pirmąjį pasimatymą, kai paklydę, tamsoje paskendusiame kaimelyje, klaidžiojom ieškodami kelio namo.
  - Buvo smagu, tiesa? – skruostai užkaito nuo prisiminimų bangos, juk visa tai vyko prieš dvi savaites, o rodos tik šiandien grįžom iš klajonių.
  Jo veide įsižiebė šypsena, tylėdamas linktelėjo ir įsisiurbė į lūpas, taip švelniai bei netikėtai kaip pirmąjį kartą. Atsakydama į bučinį, rankomis apsivijau jo kaklą ir spaudžiausi prie jo, kiek galėdama arčiau.
  Kažkas sušvilpė. Nukreipę žvilgsnius į švilpiančiojo pusę, išvydome visą būrį draugų, kurie netrukus garsiai uždainavo gimtadienio dainą. Iš būrio išsiskyrė Kristina, laikydama didžiulį tortą su degančiomis įvairiaspalvėmis žvakutėmis, atrodė įspūdingai.
  - Sugalvok norą! – šaukė Giedrius.
  Simas timptelėjo už rankos norėdamas mane priartinti prie torto. Tikriausiai buvau apstulbusi ir visiškai nejudėjau. Jis turėjo pasistengti, kad pajudėčiau iš vietos. Oksana išbėgo spragsėdama fotoaparatu. Lakstydama iš visų pusių gaudė geriausius kadrus. Visi džiūgavo. Oras rodos net raibuliavo nuo susirinkusių emocijų.
  Temstant prasidėjo pats smagumas. Vaikinai užkūrė pirtį, merginos paruošė vaišių stalą. Užkandžiaudami linksminomės, vieni šoko, kiti žaidė, o dar kiti tiesiog smaginosi krėsdami vienas kitam išdaigas. Kai įkaito pirtelė, dalis svečių persikėlė į ją. Tarp jų buvau ir aš su Simu.
  Nors ir sutemo, rodos, oras nė kiek neatvėso. Už pirtelės, ramiai tyvuliavo tamsus ežero vanduo. Jame atsispindėjo ryškesnių žvaigždžių bei mėnulio šviesa. Buvo labai gražu, bet visą ežero ramybę ir grožį sudrumstėm mes. Išbėgę iš pirtelės sušokome į ežero šaltą, gaivinantį vandenį. Dauguma maudėmės nuogi, nes tik tada gali justi ežero teikiamą malonumą. Jautiesi laisvas, nesuvaržytas, pasidaro lengva ir rodos, neplauki, o skrieji vandens paviršiumi. Tai pati maloniausia dovana.
  Pavargusi ir apgirtusi nusvirduliavau į antrąjį aukštą, į kambarį, kuriame vaikystėje karaliavau. Pilvu griuvau tiesiai į minkštus, vėsius patalus. Nespėjau net užsimerkti, kai išgirdau uždaromų durų trenksmą. Kažkas įėjo į vidų.
  - Gal leisit pailsėti? – ištarusi žodžius pajutau, kaip įėjęs asmuo klestelėjo ant lovos krašto.
  Staiga pašokau iš lovos ir pažvelgiau į tamsoje sėdintį žmogų. Įsižiūrėjusi į tamsų siluetą, pažinau Simą. Atsisėdusi šalia, žiūrėjau į jį laukdama, kol ką nors pasakys.
  Tylėdamas švelniai prisitraukė mane arčiau. Pajutęs sustingusį ir virpantį mano kūną, sukikeno. Pirštų galiukais paglostė plaukus ir perbraukė per kaklą.
  - Ar galiu šiąnakt likti su tavimi? – tyliai paklausė jis.
  - Taip, - nedvejodama burbtelėjau ir švelniai įsisiurbiau į jo lūpas.
  Pabudau nuo ankstyvų paukščių čiulbėjimo. Apsirengiau ir palikusi miegantį Simą išėjau į kiemą. Lauke mane apgaubė gaivus vasariško ryto oras. Einant žole, vėsi rasa plovė kojas, tolumoje girdėjosi miško ošimas. Širdis suspurdo išvydus vis dar miegantį, tirštu, baltu rūku užsiklojusį ežerą.
  - Kokia graži gamta, - sušnabždėjau ir pasisėmusi geros nuotaikos, linksmai patraukiau tvarkytis.
  Tvarkant iš saldaus miego kėlėsi gimtadienio svečiai. Kristina ir Remigija atėjo man į pagalbą, o Viktoras, Matas ir Arūnas tingiai krypavo gerti kavos. Buvo juokinga stebėti, kaip vis dar snūduriuojantys knapsėjo prie kavos puodelių.
  Šiek tiek apsitvarkiusi nupėdinau pažiūrėti ar pabudo Simas. Tyliai užlipau laiptais į viršų ir neskubėdama pravėriau duris. Pažvelgiau į lovą, Simas vis dar miegojo. Stengdamasi netriukšmauti, pamažu priartėjau prie jo ir pakštelėjau į kaktą.
  Žaibiškai pramerkęs akis, Simas čiupo man už rankų ir smarkiai truktelėjo pargriaudamas į patalus. Akimirksniu atsidūriau jo glėbyje.
  - Labas rytas, gražuole, - sukuždėjo jis ir drėgnomis lūpomis įsegė bučinį.
  Apsivijau jo kaklą bandydama kuo ilgiau mėgautis bučiniu. Kūnas suvirpėjo, kai jis pirštais švelniai perbėgo mano krūtine ir išsivadavo iš glėbio.
  - Labas miegaliuk, kelkis ir einam pusryčiauti, - išsišiepusi tariau.
  - Manau, kad skanūs pusryčiai jau guli šalia manęs, - sukikenęs ėmė mane kutenti.
  Juokdamasi išsiritau iš lovos ir nubėgau prie durų, kuo toliau, kad Simas manęs nepagautu.
  - Išdykėli, lauksiu tavęs apačioje, - nusiuntusi oro bučinuką, išėjau iš kambario.
 
  Kepino vidurdienio saulė. Lėtai įbridau į vandenį, pakrantėje smagiai žaidžiančių žuvelių būrys vikriai nuplaukė tolyn. Dar šiek tiek įbridusi į ežero gilumą, lengvai atsispirdama nuo akmenuoto dugno, nuplaukiau tolyn. Ežero vanduo vėsindamas gaivino mano kūną. Parplaukusi atgal atsitūpiau ant kyšančio virš vandens įkaitusio akmens, rankomis apkabinau kelius ir užsimerkiau.
  Ant kūno žvilgėjo vandens lašeliukai, kuriuos saulė godžiai rijo, bučiavo pečius, švelniais šiltais spinduliais glostė visą kūną. Norėjosi išsivaduoti iš maudymosi kostiumėlio šarvų ir visiškai atsiduoti saulei, jos glamonėms, tačiau aš ne viena ir mane tai stabdė.
  Netrukus prie manęs prisijungė visi draugai. Arūnas sučiupo Oksanai už rankos ir nepaisydamas cypimo, kuris nuaidėjo virš ežero. Truktelėjo ją aukštyn lengvai, kaip pūkelį pakėlė ant rankų ir nunešė prie vandens ir tolyn į gilumą. Arūnas užkliuvo už akmens ir susvirduliavęs aiktelėjo. Oksana smagiai sukikeno.
  - Ah tu iš manęs juokiesi, - tarė jis ir paspartino žingsnį, bet po akimirkos slystelėjo ir abu atsidūrė po vandeniu.
  Visi prapliupo juokais. Kai Oksana prunkšdama išnėrė ir nusikeikusi taškė Arūną, bei juokėsi vienu metu, neištvėrusi juokiausi ir aš.
  Mirguliuodami tiško lašai į Arūno kūną. Netrukus, staigiai ištiesęs rankas, juokdamasis apglėbė Oksanos pečius ir truktelėjo su savimi po vandeniu. Prie jų smagaus išdykavimo vandenyje, prisijungė visi likusieji, kurie stebėjo įvykius nuo kranto.

  Sodyboje praleidę dvi smagias dienas, ruošėmės vykti namo. Neskubėdami, kad nieko nepamirštumėm, krovėmės daiktus. Prieš išvažiuojant paskutinį kartą išėjau apsižvalgyti į pievelę už namo. Išbaidyti ėmė čirškauti žvirbliai, netrukus pasigirdo ir varnėnų balsai, nutraukę buvusią ramybę savo čirškėjimu atgaivino pasaulį.
  Atsisveikinau su Simu, pažadėdama, kad ne už ilgo pasimatysime, nes atvažiuosiu lankyti močiutės. Tad jis švelniai apkabino, pakštelėjo į lūpas ir ramus sėdo į Mindaugo automobilį, kuris pasisiūlė jį parvežti namo.
  Grįžusi namo sulaukiau mamos skambučio.
  - Sveika mieloji, kaip atšventei gimtadienį? – domėjosi ji.
  - Puikiai, labai patiko, visi buvo mieli ir draugiški, - džiūgavau, - o kaip sekasi tau?
  - Yra šiokių tokių sunkumų, bet susitvarkysiu, kalbėjo ji, - klausyk mieloji, mudu su tavo tėvu pasitarėme ir nusprendėme tau kai ką padovanoti. Tik gaila, kai gausi dovaną nebusiu šalia, bet Nijolė pažadėjo įamžinti tavo reakciją fotoaparato pagalba, - nusijuokė ji.
  - Tėvas prisidėjo prie dovanos pirkimo? – nustebusi paklausiau. Jis niekada man nieko nedovanodavo, tik paskambindavo arba atsiųsdavo sveikinimo žinutę.
  - Tiesą sakant jis ją nupirko ir įkalbėjo mane prie jo prisidėti, - suirzusi tarė, - kada ruošiesi vykti pas Nijolę?
  - Mano dovana pas močiutę? – pasiteiravau.
  - Taip, - burbtelėjo ji.
  - Planavau pas ją vykti tik poryt, bet kadangi manęs ten laukia dovanėlė, vyksiu pas ją rytoj ryte, - džiūgaudama kalbėjau.
  - Puiku, bet būk atsargi. Pažadėk atsiųsti nuotraukų.
  - Būtinai atsiųsiu, kad ir kaip kvailai jose atrodysiu.
  Abi nusijuokėme.
  - Gerai mieloji, myliu, bučiuoju ir labos nakties.
  - Iki, mama.

  Sučirškus žadintuvui, kaip kulka šoviau iš lovos. Greitai nusiprausiau, apsirengiau ir pasiėmusi kuprinę išlėkiau pro duris. Lauke tvyrojo gaivus, lietumi kvepiantis oras. Garsiai burzgiantis motoroleris, skrosdamas drėgną žvyrkelį, žadino pradėjusia busti gamtą.
  Žinodama, kad ne už ilgo susitiksiu su Simu, pilve jutau keistą drugelių žaismą. Staiga tapau tokia lengva, pro šalį viskas taip greit bėgo, kad paprasčiausiai man pasidarė nebesvarbu. Tas jausmas vertė mane daryti tai ko dar nebuvau dariusi. Tapau tuo kuo dar nesu buvusi. Ir man tai pradėjo patikti.
  Vidurdienį jau stovėjau prie močiutės vartelių, su ilgesiu žvelgdama į Simo namų langus. Netrukus durys prasivėrė ir pro jas pasirodė Simas. Atskubėjęs apglėbė mane ir kilstelėjęs į orą apsuko ratelį aplink save. Kai nuleido ant žemės, vis dar nepaleisdamas iš savojo glėbio, palinko ir pakštelėjo į lūpas.
  - Sveikutis, - apdujusiomis akimis žvelgiau į jį.
  - Eime, tavo močiutė jau laukia, - šypsodamasis pravėrė vartelius ir nusivedė į vidų.
  Močiutė viską stebėjusi pro langą, džiugiai atlingavo prie durų pasitikti.
  - Labas brangute, sveikinu su praėjusiu gimtadieniu, - tarė išvaduodama iš Simo glėbio ir įsitempdama į savąjį.
  - Ačiū, - išsišiepiau.
  - Ar išalkusi? – paklausė ji, - pietūs dar šilti, sėskis užkąsi truputi. Vėliau galėsi eiti apžiūrėti savo dovaną, tikriausiai nekantrauji.
  - Tiesą sakant kantrybės turiu, pirmiau pavalgysiu, - kai Simas šalia, regis, visas smalsumas išgaravo, troškau tik vieno, būti jo glėbyje.
  - Gerai, nes tas daiktas..., - nebaigusi sakinio, močiutė atsiduso ir nulingavo į virtuvę.
  Pasidėjau kuprinę ir atsisėdau šalia Simo prie stalo. Buvau labai alkana, nes ryte taip skubėjau, kad net nepagalvojau apie pusryčius. Įsipyliau kupiną stiklinę apelsinų sulčių ir akimirksnių ją ištuštinau.
  Simas pasimuistė kėdėje ir patogiai atsirėmė į kėdės atlošą. Nuobodžiaudamas lankstė servetėlės kraštus, karts nuo karto pirštu pasitaisydamas smunkančius akinius, laukė kol pasisotinsiu.
  Močiutė dunksėdama spintelių durelėmis įnirtingai kažko ieškojo. Eidama nuo vienos spintelės prie kitos.
  - Močiute, ko ieškai? Gal padėti? – sušukau.
  - Ieškau fotoaparato, nepamenu kur nukišau, - susierzinusi tauškėjo, - pažadėjau motinai tave nufotografuoti.
  - Hm, - susimąsčiau, nepamenu, kad būčiau mačiusi fotoaparatą.
  - Aš turiu, galiu paskolinti, - prabilo Simas.
  - Ačiū, būtų labai miela, - pakštelėjau jam į skruostą.
  Jis guviai atsistojo ir nupėdino namo. Netrukus sugrįžo nešinas fotoaparatu. Atrodė  laimingas galėdamas padėti.
  - Na ką gi, eime, - paragino močiutė.
  - Kur? Negi dovana ne čia? – šiek tiek sutrikusi paklausiau.
  Močiutė su Simu sukikeno.
  - Ji šiek tiek didesnėje patalpoje, nagi judėkim, - nekantravo močiutė, lyg norėdama, kad kuo greičiau viskas pasibaigtu.
  Atsistojau, įsikibau Simui į ranką ir leidausi vedama prie savo dovanos. Toli eiti nereikėjo, tik iki garažo. Kai Simas truktelėjo skląstį praverdamas garažo duris, suvirpėjau. Atsigręžęs paliepė užsimerkti. Paklusau. Tuo tarpu girdėjau, kaip Simas nerangiai grabinėjo palei sieną ieškodamas šviesos jungiklio.
  - Jis kairėje, - tarė močiutė.
  - O, jau radau, - suniurnėjo Simas.
  - Pasiruošk fotoaparatą, - nerimavo ji.
  - Gerai, viskas paruošta. Emi, gali įeiti, - kvietė Simas.
  Atsimerkiau ir ryžtingai žengiau vidun.
  - Aaa..., - suspiegiau ir laiminga straksėjau prie savo dovanos. – Negaliu patikėti, negaliu patikėti! - Šūkčiojau apžiūrinėdama naujutėlaiti motociklą, papuoštą auksinės spalvos kaspinu, o Simas lakstė aplink spragsėdamas fotoaparatu.
  - Patinka? – paklausė močiutė.
  - Ne tas žodis, tai nuostabu, neapsakoma, jūs net  neįsivaizduojat kaip senai šio daikto troškau, - džiūgavau nenustygdama vietoj, - ar galiu išbandyti? – nekantravau.
  - Žinoma, jis gi tavo, - suprunkštė ji, - tik būk atsargi.
  - Simai, nori kartu? – paklausiau tiesdama jam šalmą.
  - Maniau nepasiūlysi, - vyptelėjęs įbruko močiutei fotoaparatą ir čiupo šalmą.
  Nuėmiau kaspiną ir išsistūmiau motociklą į gatvelę. Iš susijaudinimo visa virpėjau, tad užvesti ne itin sekėsi, bet galiausiai giliai įkvėpiau, nusiraminau ir užvedžiau.
  Simas atsisėdo už manęs, švelniai apglėbęs liemenį spustelėjo.
  - Nagi, Emi, drąsiau, - ragino jis.
  Jutau nuo jo kūno sklindančią šilumą, kuri mane dar labiau ramino. Pažvelgiau į stoviniuojančią močiutę, kuri spragtelėjo fotoaparatu ir spustelėjau gazą. Motociklas riaumodamas pajudėjo iš vietos.
  Adrenalino banga paskandino mano kūną. Jaučiausi nuostabiai, norėjosi rėkti, šaukti praeiviams, kokia aš laiminga, bet negalėjau blaškytis. O tuo tarpu, man už nugaros, sėdėjęs Simas žvygavo už mudu abu.