Rašyk
Eilės (72022)
Fantastika (2158)
Esė (1686)
Proza (10315)
Vaikams (2455)
Slam (48)
English (1090)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 17 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Kalbėtis su tyla



Gabrielė – Tvirto charakterio, būdo mergina, labai savikritiška, savo gyvenimą siejanti su aktoryste, neturinti didelio pasisekimo vaikinų tarpe.
Julija – Gabrielės geriausia draugė, iš pažiūros jos priešingybė – labai moteriška, atrodo gležnutė panelė, į kurią sutelktas daugelio vaikinų dėmesys.
Darius – Labai energingas vaikinas, visada siekiantis savo tikslo, retai kada parodantis tikrus jausmus, dažniausiai juos pridengia savo kiek aštriu humoru ir kartais nemaloniu atvirumu.
Linas – Sportiškas gražus vaikinas, mėgstantis lankytis vakarėliuose ir juos organizuoti, kompanijos siela.
Justė – Labai judri mergina, miela, su visais sutaria, daug bendrauja ir dažniausiai randa bendrą kalbą. Lino mergina.
Monika – Labai tyli, net kiek per daug užsidariusi savyje, niekada nešneka per daug ir ko nereikia, todėl visi visad išklauso jos nuomonę.
Matas – Stropiai besimokantis gražus vaikinas, mėgstantis džinsus ir į juos sukištus marškinukus, drąsiai ir užtikrintai išpažįstąs krikščionybę.
Dramos mokytojas – Griežtas ir pedantiškas žmogus, reikalaujantis spektaklyje tikslumo, griežtumu besistengiantis pažaboti visus dažnus renginių nesusipratimus.
Gabrielės auklėtoja – Dar tik 20 su virš metų turinti moteris, griežto veido, tačiau tylaus balso, nekaip sutarianti su auklėtiniais.
Rugilė – eilinė linksma gražuoliukė iš mokyklos.


1. Mokyklos spektaklis. Scenoje eile sustoję 6 žmonės, ritmiškai sutrepsi pirmas aktorius, stovintis dešinėje – Monika.

Monika: Pirmas!

Sekantis tokiu pat ritmu sutrepsi antrasis – Linas.

Linas: Antras!

Sutrepsi trečias – Justė.

Justė: Trečias!

Sutrepsi ketvirtas – Matas.

Matas: Ketvirtas!

Sutrepsi penktas – Gabrielė.

Gabrielė: Penktas!

Sutrepsi šeštas – Julija.

Julija: Šeštas!

Visi žengia žingsnį į priekį, vėl savo eile po vieną kartoja tą patį ritmą, tik jau nebesako skaičiaus.

Pasirodo kadras su ant sienos matomu dideliu, ryškiu šešėliu, merginos siluetu, sėdinčios ant kėdės vos su apatiniais, kuri rankoj laiko peilį ir su juo žaidžia, braukia per odą.

Visiem pakartojus ritmą, į priekį išeina Linas.

Linas: Tetis broliui nupirko motociklą. Sakau: „Ei, duok ir man pavažiuoti“. Norėjau pajausti greitį, norėjau kovoti su vėju!.. Kol iš už posukio išvažiavo automobilis... Aaaa!!!

Linas rėkdamas ranka bando dengtis veidą, pasigirsta motociklo stabdžių cypimas ir trenksmas. Užgęsta šviesa. Įsijungus šviesai Lino scenoje jau nebėra, likę aktoriai žengia žingsnį atgal. Pasigirsta kitas ritmas.

Monika: Pirmas!

Justė žvelgia sau per petį į tuščią Lino vietą. Merginos šešėlis ima negiliai pjaustytis krūtinę.

Justė: Trečias!
Matas: Ketvirtas!
Gabrielė: Penktas!
Julija: Šeštas!

Vis pasirodo besipjaustančios merginos šešėlis, kuri, rodos, tuo mėgaujasi. Giliau įsipjovus parodo skausmą, tačiau netrukus jį pakeičia malonumo jausmas. Scenoje į priekį išeina Gabrielė.

Gabrielė: Man pasiūlė pasivažinėti Lamborghini. Man patinka greitis. 150km/h. 220. 250... (Vis labiau įsikarščiuodama) Nee!!!

Gabrielė susiima už galvos ir suklupsta. Pasigirsta trenksmas, stiklo dūžimas, užgęsta šviesa. Pasigirsta širdies dūžiai, kurie vis lėtėja ir susilieja į vieną signalą, pranešantį apie mirtį.

Sulyg Gabrielės skaičiavimu, mergina ima vis giliau kvėpuoti, įsikarščiuoti, laiko peilį ties riešu ir, Gabrielei suklykus „Ne! “, persipjauna riešus. Spektaklis pasibaigė, mergina drįso nusižudyti. Tačiau vaizdas į sceną negrįžta, pasigirsta ovacijos, tačiau ekrane susipjausčiusi mergina, atrodo, kad ovacijos skirtos jai.

2. Po spektaklio artistai jau persirengę išeina pro duris iš užkulisių. Visi patenkinti išskyrus susirūpinusią Gabrielę.

Linas:  Na, manau už šį pasirodymą kiekvienas galim pasiploti sau per petį!
Gabrielė: (Kiek suirzus) Tai plokis...
Julija: Ei, kur nuotaiką padėjai? Taigi viskas pavyko, viskas puiku.
Gabrielė: Ai, kaip čia pasakius...
Justė: Nieko ir sakyt nereikia, plojimai viską pasako.
Gabrielė: Ne, nu jūs šaunuoliai, nieko nesakau.
Julija: Tai kas yra?
Gabrielė: Savim, savo vaidmeniu aš nepatenkinta.
Linas: Važinėtis Lamborghini nepatinka?
Gabrielė: Nesijuok, tai kvaila... Lamborghini... Laabai tikroviška...
Matas: Tai reikėjo sakyt kokį Audi ar BMW.
Gabrielė: O taip! Keist mokytojo parašytus žodžius? Tada jis iš salės į manę kokį obuolį ar ką sviestų...

Visi nusijuokia.

Matas: Kaip bebūtų, tai mūsų pirmas dramos šeimos pasirodymas ir reikia džiaugtis. Ateity bus geriau.
Linas: Nejau visi taip ir išsiskirstysim? Mano butas tuščias, tėvai išvažiavę. Gal einam, kokio alučio išgersim?
Monika: Nenori geriau į kokią kavinę nueiti? Ir išgerti kokios arbatėlės? (Su lengva ironija)
Linas: Na, galima ir taip... Galima ir kokios arbatėlės...
Julija: Einam tikrai geriau į kavinę.
Linas: Į kavinę, tai į kavinę.
Julija: (Gabrielei) Gali palydėt mane iki klasės? Batus ten palikau, persiaut noriu.
Gabrielė: Taip, žinoma.
Linas: Ei, palaukit, tai kur visi susitinkam?
Julija: Prie išėjimo gal? Po 10min.
Linas: Gerai.

Gabrielė su Julija eina koridoriumi link klasės.

Julija: Atsipalaiduok gi tu, bus tų pasirodymų. Ne karo metai, kaip močiutė sako.
Gabrielė: Kamuoja ta mintis, kad galiu geriau! Bet tas vaidmuo... Jetau, keli tie žodeliai, tai kaip aš galiu atsiskleisti? O dar tas Lamborghini...
Julija: Gerai viskas su tuo Lamborghini. Visi jį pamiršo po tavo klyksmo. Vat jis labiausiai man ir patiko!
Gabrielė: (Pagaliau nusišypsojus) Na bent tai gerai... Ir ką aš be tavęs daryčiau? (Apsikabina)

Prieina klasę, rakina duris. Pribėga Linas.

Linas: Ei, panelės! Jūs nieko prieš jei prie mūsų prisidės Darius iš 4b? Pažįstat gal?
Gabrielė: Ne, nepažįstu.
Julija: Tik iš matymo. Bet tai juk kaip ir šeimos susitikimas.
Gabrielė: Nieko, kas gali žinot, gal užsimanys ir prisidėt kada prie mūsų šeimos, tegul prisijungia.
Julija: Na, bet tai nesąmonė gaunas...
Gabrielė: Nurimk, tegul prisideda.
Linas: Gerai tada, laukiam jūsų prie išėjimo.

Merginos užeina į klasę, Julija persiaudinėja.

Julija: Kodėl sutikai? Jis čia visiškai ne į temą...
Gabrielė: Nes žinau aš jį, jau mokslo metų pradžioj pastebėjau.
Julija: Ooo!.. Gal pagaliau ir galbrielė susiras vaikiną!
Gabrielė: Eik tu, neįsisvajok. Žinant mano pasisekimą toj srity, tai šansai 1 iš 100.

3. Matas, Monika, Justė, Linas ir Darius stovi prie išėjimo.

Matas: Gal jau rašėt kontrolinį iš fizikos? Įdomu būtų pasiklausinėt maždaug kokie klausimai...
Justė: Na nejau pradėsim tokią temą... Gal apie ką nors įdomesnio pakalbam?
Linas: Tiesa, susipažinkit, čia Darius.

Visi susipažįsta.

Linas: Girdėjot, kad Julija susidėjo su Paulium iš 4a?
Justė: Man tai jis toks totalus beprotis...
Linas: Na ir kodėl tokia prasta nuomonė apie jį?
Justė: Tu dar klausi?
Linas: Na, persona įspūdinga. Džiaugias gyvenimu ir jaunyste, šitą tai moka.
Justė: O taip! Stebiuosi kaip iki 4 klasės ištempė su savo įstabiuoju gyvenimu...
Matas: Tai kas su juo blogai?
Justė: Potencialus morgo lankytojas ir tiek. Vairuoja tarsi būtų kokio filmo kaskadininkas. Amžiais kraujyje perteklius alkoholio, o raudona tai ne šviesa... Nežinau, gal koks geltonikas, nes sustot prieš šviesoforo raudoną šviesą tai nelabai sekas...
Monika: O iš kur jau tu taip žinai?
Justė: Teko mums su Linu važiuot jo įspūdingąja žalia Mazda...
Darius: Ai tik nereikia perdėt. Žmogus kaip žmogus. Nenusivažiuoja, sugeba baigt teigiamais semestrą, o vat vakarais mėgsta atsipalaiduot, pasivažinėt, išgert... Būsimas mokslininkas be to! Tai skaitykitės! Ką duodi – tą išbandys. Energetinius ir alkoholį, tabletes tirpinamas laipsniuose... O ą? Jaunystė! Pirmų kartų metas!
Matas: Ir kokias ten jau tabletes tirpina?
Darius: Oj nesakysiu, dar grįžęs namo pamėginsi!.. (Draugiškai juokaudamas)
Monika: Galų gale, ne mūsų reikalas su kuo ten susitikinėja Julija. Turi savo galvą. Juk nuo to ir prasidėjo diskusija?
Matas: Tavo tiesa...

Ateina Gabrielė su Julija.

Gabrielė: Na, ir apie ką čia diskutuojam?
Linas: Ai, galvojam į kurią kavinę eit...
Gabrielė: Kas tuomet per beprasmiška diskusija? Aišku juk, kad į „Gusto blyninę“.
Darius: Pritariu!
Matas: Aš irgi.
Linas: Na, tuomet į „Gusto blyninę“! Ei, be to, susipažinkit ir jūs – čia Darius.

4. Užėję į kavinę visi susėda prie didelio stalo, varto meniu.

Linas: Įsivaizduojat, praeitą sekmadienį buvau bažnyčioj!
Matas: Tai mes čia turėtumėm labai nusistebėti?
Linas: Na, bent jau mano tėvai tai būtent taip ir reagavo. Nepripažįstu aš tų bažnyčių, kunigų... Per mišias nežinau, ar juoktis ar verkt dėl to absurdiškumo.
Matas: Tai leisk tuomet tavęs paklausti, kokį tikėjimą išpažįsti?
Linas: Na tai krikščionis, katalikas, kaip ir visi mes!
Matas: Mielas broli krikščioni-katalike, ar esi girdėjęs apie tokią nepaprastą knygą „Naujasis testamestas“, kurioje yra evangelijos, parašytos...
Linas: Tu mane durnium laikai? Aišku, kad žinau!
Matas: Juodu ant balto parašyta bažnyčios svarba visuomenei, Jėzaus mums palikimas, krikščioniška tradicija...
Justė: Matai, toks užtikrintas, tai tu gal pats parašei evangeliją pagal Matą?
Matas: Oho, vienas už kitą!
Linas: Būtent šita dalis evangelijoj manęs ir nejaudina. Išlysk tu iš tų knygų, klierikėli Matai, atsimerk, apsidairyk! Tu matai Bažnyčią pasauliečio akimis? Galima kalbėt apie sausus faktus, kaip pedofilijos kandalai, į kuriuos įsivelia dvasios tėveliai, paskatinti celibato.
Matas: Ir iš kur tu ištraukei tuos kunigus pedofilus?
Linas: Visam pasauly pilna tokių skandalų: Vokietijj, Latvijoj, Airijoj. Ir Lietuvoj pasitaikė. Mažiau evangelijų ir daugiau laikraščių, Matai!

Prieina padavėja, diskusija nutrūksta, visi užsisako.

Linas: O svarbiausia, tai nematau, ką ta bažnyčia duoda parapijai. Kunigai iš įpratimo robotiškai atlikinėja mišių apeigas, ilgainiui nė nesusimąstydami kartoja tuos pačius žodžius, nesijaučia jokios šv. Dvasios būvimo, tai banaliausia rutina! Ir iš esmės kunigai dėl to nekalti. Ne žmogui skirta atsisakyti pasaulio, savo prigimties, kai Dievas mums tai dovanoja. Kitaip tariant, Jėzus su-fail‘ino pavesdamas tai žmogui. Ir absurdiška, kad iš savo tarno, pašventusio jam gyvenimą, Jėzus atima visą to gyvenimo džiaugsmą ir įkalina rutinoj.
Matas: Tik neapsišvietusio religiniais klausimais žmogaus akimis gali atrodyti, kad tas džiaugstas atimamas. Juk visiems viskas bus atlyginta po šito gyvenimo. Viskas, ką turim čia – tėra laikina.
Monika: Naivu tikėtis gauti kažką  daugiau tame tariamame gyvenime, dėl kurio turi išsižadėti realių, pasiekiamų ir abčiuopiamų džiaugsmų.
Matas: Tai palauk palauk, tikėjimas tuo ir yra ypatingas, jog tau neduoda jokių sausu moksliškų faktų, kad juo įtikėtum. Taip ir įrodai Dievui vaso ištikimybę. Tai išbandymas.

Visi labai įsijautę į diskusiją išsikyrus Gabrielę, kuri vis maigė telefoną, ir Darių, išsitraukinėjantį cigaretes. Sugavęs Gabrielės žvilgsnį, be žodžių ją pakviečia į lauką parukyti. Abu atsistoja ir rengiasi išeiti, įsikarščiavę draugai, rodos to nė nepastebi. Vienintelė Julija, klausiusi viso pokalbio, tačoai į diskusiją neįsitraukusi, paklausia Gabrielės kur ji einanti. Pamato, kad stojasi ir Darius, viską supratusi nusišypso, lieka sėdėti ir klauso toliau. Darius su Gabriele išeina.

Darius: Na, tai nesujaudino diskusija?
Gabrielė: Ai čia tokia diskusija... Tos tokios diskusijos apie tikėjimą kiek absurdiškos. Kiekvienas išsako savo nuomonę, kurią sunku pagrįsti tvirtais faktais. O kaip etikos mokytoja sako – klaidingos nuomonės nėra, visi turi ją išsakyti. Ir jei tikrai visos jos neklaidingos, beviltiška taip ieškoti tiesos.
Darius: Taip, dažnai ir mūsų klasė šitą girdi. Tokia tema galima kalbėt iki paryčių...
Gabrielė: Tikiuos šįkart taip nebus. Jau geriau tada reikėjo eit pas Liną alaus, atsirastų kitų temų.
Darius: Eik tu, būtų prisirinkę pilna jo draugų ir eilinis susibūrimas pagert gautus.
Gabrielė: Tu sakai – tu žinai.
Darius: Oo! Kaip dviprasmiškai nuskambėjo!
Gabrielė: Nejau?
Darius: Rūkai? (Atkišdamas atidarytą cigarečių pakelį)
Gabrielė: O kaip gi kitaip? Kaip Julė sako – sugadintas jau vaikas esu.
Darius: Koks dar sugadintas? Galima juk visad į doros kelią grįžt.
Gabrielė: Nejuokink, kalbi tarsi nerūkantis.
Darius: Tikrai, net pats nusistebėjau savo žodžiais. Taip, nerūkantis niekad mūsų nesupras. Galim paverkt viens kitam ant peties.
Gabrielė: Jau. Verkiu.
Darius: Tiesa, puikus pasirodymas! Lamborghini pralinksmino. Ir dažnai tau siūlo pasivažinėt?
Gabrielė: Aha, kasdien. (Išgirdus tokius žodžius iškart praranda nuotaiką)
Darius: Ko jau čia tokia reakcija iškart nekokia?
Gabrielė: Nes nesąmonė ten buvo... Lamborghini...
Darius: Eik tu, bent kažkas įdomesnio. Nes tų trepsėjimų taip ir nesupratau.
Gabrielė: Gyvenimo ritmą jie vaizduoja. Niekas jų greičiausiai nesiprato. Ne ta auditorija.
Darius: Kaip tos auditorijos vienas iš atstovų, drįsčiau paprieštarauti! Nepergyvenk, yra juk to laiko ir bus tų vaidinimų.
Gabrielė: Oi kokie jūs visi optimistai paklausius.
Darius: Tiesa, gal nori kurią dieną susitikt, kur nueit?..
Gabrielė: Tu čia mane į pasimatymą kvieti?
Darius: Aišku, kad ne! Pakvietus į pasimatymą pana iš karto jau prisigalvoja visokių draugystės statusų, įsipareigojimų... O man tai nereiškia, kad kitą dieną negaliu susitikt su kita.
Gabrielė: Na va matai kaip, o man statusai ir įsipareigojimai patinka.
Darius: Tai tu gali įsipareigot man, aš nieko prieš! Be to, su tais savo įsipareigojimais ir nesusirandi vaikino.
Gabrielė: Mat kaip? Tai kurioj čia bibliotekoj mano biografiją radai?
Darius: Kai man įdomu, tai aš viską žinau. Lino jau spėjau išsiklausinėt. Eisi tu su manim susitikt, matau iš akių!
Gabrielė: Grįžtam geriau pas kitus, jau tikriausiai padavėja viską atnešė.
Darius: (Eidamas iš paskos) Bėk bėk – nepabėgsi!

Abu nusijuokia, grįžta į vidų, visi jau pradėję gert arbatą ir valgyt ką užsisakę. Julija viską nujaučiančiu žvilgsniu švairuoja į Gabrielę.

Julija: Tai sakai 1 iš 100?
Gabrielė: Sakau!

5. Mokyklos valgykla. Gabrielė sėdi viena prie stalo, už jos, prie kito stalo, sėdi Linas, Darius, Justė ir dar pora draugų. Ateina Julija, atsisėda šalia Gabrielės.

Julija: Na viskas, dabar tai jau viską pasakok.
Gabrielė: Ką tau pasakot?
Julija: Neapsimetinėk, visą rytą bandau iškvost!
Gabrielė: Nėra ką pasakot. Sakiau, kad neprisisvajotum. Tiesiog išėjom į lauką, parūkėm, pakalbėjom ir tiek.
Julija: Ir kaip tau jis?
Gabrielė: Kuris?
Julija: Ko tu čia apsimetinėji? Darius!
Gabrielė: Na gerai gerai... Vaikinas kaip ir visi kiti, tik pats, manau, apie save geresnės nuomonės. Cinikas. Totalus. Bet ir žavus... Todėl man ir patinka. Bent jau nelinkęs į romantiškas banalybes. Nors šiaip kliūna tai, kad nė akimirkai nedingsta ciniškumas, neaptikta jokio nuoširdumo ar atvirumo.
Julija: Tai kokio tu atvirumo tikies per susipažinimą? Kad išpasakos visą savo gyvenimą ir paslaptis?
Gabrielė: O ką? Neblogai būtų. Viskas aišku ir konkretu.

Linas: (Dariui) Tai kaip ten su Gabriele? Apie ką taip vakar kalbėjot?
Darius: Susitikt kalbinau, ką daugiau?
Linas: Ir ką ji?
Darius: Eik tu, keistenybė ji didžioji. Flirtuot su siena ir to paprasčiau. Bet ji vis tiek eis su manim susitikt, pamatysi.
Linas: Na įdomu įdomu, kas čia iš jūsų gausis...
Darius: Kad įdomu, tai tikrai taip, bet kad gausis – abejoju.

Julija: (Gabrielei) Dar manai bendrausit?
Gabrielė: Eik tu, 1 iš 50.
Julija: Arbatos nori?
Gabrielė: Jei atneši, tai tada noriu.
Julija: Na gerai jau, gerai...

Julija nueina arbatos, pamatęs progą, atsistoja Darius, kažką pasako jinui į ausį, prieina prie Gabrielės ir atsisėda šalia.

Darius: Na, tai ar laba tau diena šiandien?
Gabrielė: Labesnių nebūna!
Darius: Na tai kaip dėl susitikimo?
Gabrielė: Iš kur toks atkaklumas?
Darius: Iš pačių širdies gelmių! Na, jei šiandien neplanuoji važinėtis Lamborghini, tai gal man atrasi laiko?
Gabrielė: Na gerai gerai, jei nekalbėsi apie tą sumautą Lamborghini, tai galim susitikt...
Darius: Toj pačioj bibliotekoj ir tavo numerį radau, tai susirašysim.

Prieina Julija, nešina arbata. Vieną puodelį paduoda Gabrielei, kitą, pamačiusi situaciją, Dariui.

Darius: Oho, kokia Dievo malonė nušvito man vitš galvos! Bet ačiū, ne. Gavau ko noriu - jau einu. Pasivėlinai, brangute, taisykis ateity.

Tai pasakęs atsistoja ir ušeina iš valgyklos.

Julija: Ir tu su juo bendrauji?!
Gabrielė: Baisu pagalvoti, bet taip.
Julija: Ir ko norėjo?
Gabrielė: Susitikt.
Julija: Eisi?
Gabrielė: Taip, jau sutarėm.
Julija: Nepamiršai, kad šiandien dramistų susitikimas?
Gabrielė: Spėsiu kaip nors. Be to, ačiū už arbatą! (Prisimena padėkoti atsigėrusi jau nebe pirmą gurkšnį)

6. Gabrielė  stoviniuoja mieste laukdama Dariaus, vis žvilgčioja į laikrodį, galų gale užsirūko. Netrukus pasirodo ir jis.

Darius: Sveika, gražiai atrodai!
Gabrielė: Nepadės, vėluoji 15 minučių!
Darius: Nejaugi? (Vaidindamas nustebusį)
Gabrielė: Jaugi!
Darius: Tai nepadės net jei pasakysiu daugiau komplimentų?
Gabrielė: O tu bandyk laimę.
Darius: (Svajingai) Aš iš tolo pajutau tavo spinduliuojamą grožio bangą, tu tiesiog...
Gabrielė: Ką tu darai? Aš juk pajuokavau.
Darius: (Atsidūsdamas) Ačiū Dievui! Na, tai kaip diena praėjo?
Gabrielė: Dar ne praėjo, dar ne vakaras.
Darius: Na, kaip čia pasakius...
Gabirlė: Tada skiriasi mūsų gyvenimo ritmas.
Darius: Bet juk priešingybės traukia, tiesa?
Gabrielė: Na, bent jau teoriškai.
Darius: Tada man patinka teorija. Na, tai apie ką mum dabar derėtų šnekėtis?
Gabrielė: Kažkas, vis dėl to, ne taip dažnai į susitikimus vaikšto.
Darius: Man tiesiog įdomus tavo atsakymas.
Gabrielė: Artimiau susipažinti reiktų, aišku.
Darius: Kaip banalu.
Gabrielė: Bet naudinga.

Suskamba Dariaus telefonas.

Darius: Klausau? Negaliu dabar, mama, aš mieste. Gal tėtis ankščiau iš darbo grįš? Jei ne, tai skambink. Iki.
Gabrielė: Jei tau reikia, tai gali eit.
Darius: Nieko, gal visai nebūtina. (Po skambučio tarsi kiek pasikeičia, kažkur pasislepia ciniškumas, veide atsiranda surimtėjimas, nuoširdžios emocijos)
Gabrielė: O kokios problemos, jei ne paslaptis?
Darius: (Pažvelgdamas jai į akis, lyg norėdamas įsitikinti, ar verta jai apie tai kalbėti) Sesutė. Mamai reikia į miestą išvažiuoti.
Gabrielė: Dar maža, kad negali vienos palikt?
Darius: Nemaža, jau 10 metų.
Gabrielė: Tai kokios problemos?
Darius: Na matai, ji linkusi į autizmą, kaip gydytojai sako. Jos negalima palikti vienos.
Gabrielė: Tikriausiai sunku jums...
Darius: Kartais tikrai taip. Periodiškai jai būna gerai, arba visiška katastrofa: nesibaigiančios isterijos, savęs žalojimas...
Gabrielė: Kaip ji save žaloja?
Darius: Kandžioja, daužo kojas, rankas... Bet taip ne visada. Kai jai gerai, tai labai įdomu ją stebėti: vis kažką dėlioja, rūšiuoja. Tėvai ją labai myli, ypatingu vaikučiu vadina. Tik dabar tas blogasis periodas. Todėl ir stengiuos nors dienom atitrūkt, pailsėt...
Gabrielė: (Po kelių akimirkų tylos) Jetau, kaip laikas bėga, po pusvalandžio dramistų susitikimas...
Darius: Pabūk, prašau, dar truputį.
Gabrielė: Na gerai, manau galėčiau.
Darius: Na, dabar tavo eilė, tu papasakok ką nors.
Gabrielė: Be problemų. Ką būtent?
Darius: Mokykloj visą laiką leidi su Julija. Tik mokykloj tokios draugės ar ir už jos ribų?
Gabrielė: Ir ribose, ir už ribų – visur. Artimiausias ji man žmogus. Mes lyg viena kitos dienoraštis. Visad išklauso, pataria, palaiko. Nežinau ką be jos daryčiau, rimtai. Net peršalam mes panašiu metu, tada netenka kuriai vienai mokykloj būt. Labai trūksta jei jos kurią dieną nėra.
Darius: Na, aš dėl nė vieno savo draugo nenorėčiau peršalt.
Gabrielė: Na, gal ir skamba absurdiškai, tačiau tikrai, kai jos nėra, labaitrūksta kažko šalia.
Darius: O Dieve! (Staiga sustoja) Kaip aš taip? (Pradeda pulti į isteriją) Tik man tikriausiai ir atsitinka tokie dalykai... Jomajo! Na ir galvą turiu! Negali būti! Dieve už ką man taip?!
Gabrielė: (Išsigandusi) Dariau, kas atsitiko? Kas blogai?.. Negąsdink, sakyk kas yra!.. (Prieina arčiau jo, suima už pečių)
Darius: (Rimtu balsu) Gana vaidybos. (Staiga suima ir žvaliai bei linksmai apkabina priartėjusią Gabrielę) Teisiog pamiršau nusipirkt cigarečių. (Besijuokdamas)
Gabrielė: (Išsinėrusi iš jo glėbio ir pyktelėjusi) Bet tu tai ir šlykštynė! (Kumšteli į petį)
Darius: Netrankyk, ne stulpas juk! Gerai, brangioji, einam pirktis nikotino ir dervų.
Gabrielė: Tai kad man jau laikas eit, tikrai pavėluosiu...
Darius: (Vėl surimtėjęs) Na nepyk, pajuokaut norėjau. Pabūk dar su manim bent porą minučių. Prašau. (Imdamas už rankos)
Gabrielė: Na gerai, bet tik porą.
Darius: (Šokteli tarsi besidžiaugiantis vaikas) Jėėj! Nikotinas ir dervos!

7. Kiek uždususi nuo skubėjimo, Gabrielė atveria aktų salės duris, kurioje susirinkę dramistai.

Gabrielė: Sveiki visi, atsiprašau, kad vėluoju...
Dramos mokytojas: Vien atsiprašau neužteks, spėjom aptart pirmąjį spektaklį. Palauk, dar nesisėsk, turiu tau kai ką. (Vartydamas šusnį lapų) O kritiką tau teks išsakyt asmeniškai, bet ne šiandien, laiko ir taip nedaug turim. Ųtai. (Atkiša lapą)
Gabrielė: Kas čia?
Mokytojas: Tavo užduotis. Kiek žinau, tai skundeis, jog neturi galimybių atsiskleisti. Štai dabar visos gos šiame lape.
Gabrielė: (Demonstratyviai apžiūri kiekvieną iš susirinkusių, tarsi bandydama įžvelgti, kuris prasitarė. Tada apžvelgia rankose laikomą lapą) Bet kas čia per vaidmuo? Jokių aplinkybių, žodžiai tik vieno aktoriaus, kuris kreipiasi į kitą, tai kur antrojo žodžiai?
Mokytojas: Matai, duodu tau visišką kūrybinę laisvę. Susigalvok situaciją, parašyk žodžius antajam vaidmeniui... O žodžiai šitam lape tau bus kaip rėmai, kad nenusigrybautum. Todėl prašau – imk ir kurk rolę, kurioje atsiskleistum.
Gabrielė: (Kiek sumišusi) Na gerai, pabandysiu. Ačiū.
Mokytojas: Gerai, sėsk tada prie visų.

Gabrielė atsisėda šalia Julijos. Kol mokytojas varto lapus ir kalbasi su Linu, merginos naudojasi proga pasikalbėti.

Julija: Na, tai jau nebemaniau, kad ateisi.
Gabrielė: Kaip tai jau neateisiu? Dar nepraradau pareigos jausmo! Bet šita staigmena tai buvo gera... (Plevesuoja rankoj lapą)
Julija: Džiaukis, dabar turi nuostabią galimybę save parodyt. Nesusimauk.
Gabrielė: Stengsiuos, nors aišku bus sunku ne tik vaidint, bet ir kurt... Padėsi?
Julija: Tai žinoma, jei tik turėsiu kuo. Tai kaip susitikimas su Darium?
Gabrielė: Geras posakis – nespręsk apie knygą iš viršelio. Visiškai kitoks žmogus nei iš pradžių atrodė. Pasirodo slepia jis kažkur giliai ir natūralius žmogiškus jausmus už to cinizmo.
Julija: Na, tikiuos neklysti, nes man tai vis tiek jis atgrsus cinikas.
Gabrielė: O kas pas tau naujo?
Julija: Dar vis su Paulium bendrauju, tai vat nieko naujo. O geriausias apibūdinimas – tai tiesiog leidžiu laiką. Kaip į vaikiną, į jį nežiūrėčiau. Paviršutiniškas plevėsa, su kuriuo tiesiog smagu.
Gabrielė: Tavasis irgi tobulas neatrodo.
Mokytojas: Viskas, baigiam šnekas, pradedam rimtą darbą. Lipam visi į sceną, nuo improvizacijų, kad išsikrutintumėt, pradėsim.
Julija: Nusiramink, pabendrausim, praleisim gerai laiką ir eisim savais keliais.
Mokytojas: Julija, Gabriele, baigiam, einam dirbt.

Visi šurmuliuodami lipa į sceną.

8. Mokykla. Darius su Linu stovi foje, ateina Justė.

Justė: Labas rytas. (Pasibučiuoja su Linu)
Darius: Kodėl toks vėlyvas tau rytas?
Justė: Pirmos pamokos nebuvo.
Darius: Gerai tau. Nu nežiūrėk taip, žinau ko nori. (Linui)
Linas: Kas tau paskolino aiškiaregystės dovaną?
Darius: Daugiabučio čigonė. Tai nori, kad kalbėčiau?
Linas: Juk matai, kad noriu!
Darius: Žinai ką? Tikriausiai patinka, vis dėl to, ji man. Buvom susitikę, pavaikščiojom... O, va kur ji! (Pamato foje einančią vieną Gabrielę) Einu sužvejosiu...
Linas: Ei, geriau pasakot baigtum...
Darius: (Gabrielei) Labas rytas!
Gabrielė: O! Sveikas!
Darius: Tai kokia pamoka buvo?
Gabrielė: Kūno kultūra.
Darius: Ooo! Rytinė mankštelė.
Gabrielė: Krūtinės mankštelė tiksliau. Šokdyne šokinėjom, kol mokytojas spoksojo ir vertino. Tik įdomu ką vertino...
Darius: Oj norėčiau būt jo vietoj... (Demonstratyviai žiūrėdamas į Gabrielės krūtinę)
Gabrielė: Baik, man jau užeko!
Darius: Ką čia rankoj neši?
Gabrielė: Savo perspektyvas.
Darius: Jos turi tokią paprastą formą?
Gabrielė: Aha. Dramos mokytojas davė man progą pasireikšt. Pakišo lapą su kažkokios įsimylėjelės monologu. Paklausyk: „Ir tada supratau, kad tai truks ilgai. Labai ilgai. Tu man suteiki laimės vien savo būvimu. Juk mes sukurti vienas kitam! Tada supratau, kad ir tu pradedi mane įsimylėti... “ Ir čia skaitos rėmai, į kuriuos turiu įsipaišyti kaip noriu... Netinka man įsimylėjelės vaidmuo... Nieko iš to gero...
Darius: Ir čia skaitos perspektyvos?
Gabrielė: Iš kitos pusės – taip. Galiu su šitais žodžiais daryt ką noriu, sugalvot aplinkybes, pašnekovą, prikurt daugiau dialogų... Bet man pati mintis nepatinka!
Darius: Nieko, jei tokios plačios galimybės, tai gali kreipt tą mintį kaip tai patinka.
Gabrielė: Tai reikės taip ir daryt... Arba vėl graušiu save, kai dėl Lamborghini...

Prieina Gabrielės auklėtoja.

Auklėtoja: Štai kur tu, Gabriele, ieškojau tavęs.

Darius ketina nueiti į šalį, tačiau auklėtoja sulaiko.

Auklėtoja: Palauk, jei tu jos draugas, tai būk geriau šalia.
Gabrielė: Auklėtoja, negąsdinkit, kas atsitiko?
Auklėtoja: Gal geriau išeikim pasišnekėti į kokį tuščią kabinetą...
Gabrielė: Kam to reikia? Sakykit čia.
Auklėtoja: Tikrai geriau nueikim kur į šalį...
Gabrielė: Nereikia. Sakykit gi pagaliau!
Auklėtoja: Man kątik skambino Julijos tėvai. Vakar ji su savo draugu Paulium pateko į autoavariją. Paulius, ačiū Dievui, atsipirko kojos lūžiu, mėlynėmis ir nubrozdinimais... Tačiau Julija žuvo.
Gabrielė: Ką?? Nusišnekat!

Akimirkai stoja tyla.

Gabrielė: Sakykit gi ką... Paskambinkit dar kartą! Juk visiška nesamonė! Kažkas gal ne taip pasakė, ne taip suprato... Kažkokia nesąmonė... Aišku, gal ji sveika ir gyva!
Auklėtoja: Gabriele, suprantu kaip jauties, bet klaidos nėra, ji žuvo...
Gabrielė: (Ima pulti į isteriją) Ji sveika ir gyva! Aš žinau! Ji tiesiog niekad neateina į pirmą kūno kultūrą! Bet jai viskas gerai! Ji jau tikriausiai atėjo, klasėj pasideda daiktus... (Puola prie laiptų, Darius ją už juosmens sulaiko) Ji juk ten! Tikėkit manim, ji ten! Einam, pamatysit! Ji ten! Sveika ie gyva! (Pravirkus tarsi netenka visų jėgų, suklumpa ant laiptų, verkdama rėkia, kad Julija klasėja ir sveika, Darius ją apkabina, stengias nuraminti) Ji negali būti žuvus, o Dieve, ji negali... Ji nežuvo, Dariau, pasakyk, kad ji nežuvo... Juk ji ten klasėj... (Visas Gabrielės pasaulis tarsi aptemsta, ji nebegirdi foje esančių žmonių sumišimo, auklėtojos balso, kuri jiem liepia eiti į klases, ji atsiriboja nuo aplinkos, realaus pasaulio ir vis įtikinėja save, jog Julija nežuvo) Absurdas... Juk ji gyva... Jai viskas gerai...

Dariaus stiprus apkabinimas ir raminimai ima veikti, Gabrielė galų gale liaujas kartojus, jog Julija gyva, tačiau niekaip nenustoja verkusi. Aplinkui visi išsisklaido, ant laiptų lieka tik Darius ir verkianti Gabrielė. Pamatęs, jog Gabrielė ima rimti, padeda jai atsistoti.

Gražus perėjimas prie kitos scenos: Darius ją kelia nuo laiptų, atsistoja ji jau juodai apsirengusi, laidojimo namuose. Visi su gedulo rūbais, jau pakilę eiti, Julijos mamą apkabinę šeimos nariai išsiveda ją, balsu verkiančią, kiti verkia, kai kurie tiesiog nuleidę galvas, vienas kitą apkabindami, drąsindami, išeina. Visiem išėjus, Gabrielė dar vis pasilieka. Jau be ašarų akyse, žengia prie Julijos karsto.

Gabrielė: Sveika... Nemaniau, kad kada nors teks taip su tavim kalbėtis... Juk jeigu tu peršali – peršalu ir aš! Tai kodėl dabar aš lieku čia, o tu išeini?! (Kiek nurimusi) Bet juk negaliu tavęs kaltint... Juk ir tu nemanei, kad viskas taip pasibaigs...  Juk dar tiek mes nepadarėm! Kada dabar pirksimės išleistuvių sukneles? Dalyvausim viena kitos vestuvėse? Padėsim galvot viena kitos vaikams vardus?.. O jei vėl teks vaidinti tą spektaklį? Kas bus šeštas asmuo, trepsintis gyvenimo ritmą? A, Julij? Kur tu būsi? Taip, nešneki su manim... O dar pameni, pasei, kad nemoki klausytis... Atrodo tiek daug tau pasakyčiau, bet viskas iš galvos išėjo... O tu išėjus bent mane prisiminsi? Žiūrėk, imk su savim, kad tikrai nepamirštum... (Nusisega nuo savo ir užsega ant Julijos rankos apyrankę) Kaip manai, jei viskas būtų gerai, ką mes veiktumėm rytoj? Ar tu atneštum man puodelį arbatos valgykloj? Ar sėdėtum su manim per matematiką, jei Greta susirgtų? Ar ateitum į mano spektaklį, kuriame turėsiu atsiskleisti? Juk žadėjai man su juo padėti... O dabr nė nešneki su manim... Pažadu nenuvilsiu, išnaudosiu viskas progas, sudėsiu visą širdį į tą spektaklį... Padarysiu viską taip, kad jei sedėtum toj salėj, gale jo norėtum nuoširdžiai ploti... Pažadu. Tik napamiršk manęs, Julija. Aš tavęs nepamiršiu... (Ji atsistoja išeiti. Prie durų dar kartelį atsisuka) Ate, Julija! Nepamiršk manęs...

Jai išėjus į laiką, iškart ją apkabina ten jos laikęs Darius, netarę vienas kitam nė žodžio, nutolo nuo laidojimo namų.

9. Mokyklos valgykla. Gabrielė, vilkėdama gedulo drabužiais, sėdi viena, prieina ir šalia prisėda Darius.

Darius: Na, kaip jauties?
Gabrielė: Vis dėl to Lamborghini neatrodo taip kvailai, ane? Niekaip nesugalvoju priežasties – kodėl jinai? Gal ne laiku ir ne vietoj? Gal jau padarė viską, ką čia turėjo padaryti? Juk mes neatskiriamos... Kaip seserys... Kodėl nejaučiau, kad jai kas nors atsitiks? Kodėl dar vis nejaučiu, kad jau atsitiko? Kodėl man atrodo, kad ji peršalo ir po savaitės aš vėl ją pamatysiu?.. Ir tu tyli, ir tu nešneki su manim...
Darius: Aš tiesiog nežinau ką pasakyti... Geriau atnešiu po puodelį arbatos...
Gabrielė: Ne, atnešiu aš...

Jai pakilus ir nuėjus, Darius ant stalo pastebi jos paliktus susegtus porą lapų,. Pamatęs, kad eilė ilga ir ji užtruks, perverčia akimis. Jai sugrįžus su arbata, Darius lapus padeda į vietą.

Darius: Šaunuolė, žinojau, kad ką nors sugalvosi įdomaus.

Gabrielė nieko neatsakiusi įsideda lapus į kuprinę, atsisėda, tylėdama gurkšteli arbatos Prie jų prieina Gabrielei tik iš matymo pažįstama mergina.

Rugilė: Na, Dariau, tai eini su manim į lauką, kol pertrauka nesibaigė?
Darius: (Kiek sutrikęs dėl Gabrielės) Taip, einu... (Gabrielei) Ateisiu įspektaklį, iki.

Rugilė žvaliai pačiumpą Darių už rankos, Gabrielė liūdnai palydi juo akimis.

Gabrielė: (Su ironiška šypsena) Galiu toliau kalbėtis su tyla... (Žiūri į veiną tašką ir gurkšnoja arbatą) Juk tai ne pasimatymas... Tai susitikimas... Ir jokių įsipareigojimų nėra... Jokių statusų... Susitikimas... Tik susitikimas... Dabar aš turiu tik tylą...


10. Aktų salė. Scenoje uždanga dar nepraverta, žiūrovai jau susirinkę, dar nesibaigė šurmulys. Salėje taip pat sėdi ir Darius, šalia kurio – Rugilė. Pagaliau pasigirsta švelni, rami muzika, salėje visi nutyla, prasiskleidžia uždanga. Kairiajame scenos krašte stovi ir niūniuoja Gabrielė, rankose siūbuojanti kruviną peilį. Likusi scenos dalis tamsi. Merginai iškrenta peilis ir ji nustoja niūniavusi. Apšviečiamas scenos vidurys, mergina išnyksta tamsoje. Apšviestoje dalyje matome alkoholio dėžes ir ant jų atmerktomis akimis gulintį vaikiną be gyvybės ženklų kruvinu pilvu. Striksėdama prie jo prieina mergina.

Gabrielė: „Labas. <pauzė> Gi labas! (džiaugsmingai) <pauzė> Ai, zuikeli, kok tu tingus šiandien. (Ji atsisėda ant žemės ir atsiremia į dėžes). Paprastai žodžio išenėj neieškai, o šiandien burnos nepraveri. Kaip čia yra dabar? A? Na, bet jeigu jau tu nešneki, tai aš pakalbėsiu, gerai? <pauzė> Ar gerai? <pauzė> Ai, gi tu nešneki šiandien...

Tai va, žinok aš jau seniai norėjau su tavim pasikalbėt. Dingai tada kaip į vandenį... O ir tas tavo paskutinis raštelis pašto dėžutėj  – „Daugiau niekada nenoriu tavęs matyti, palik mane ramybėj! “... Ką čia reiškia? Tu nenori manęs matyti? Žinau, jog tu sąmojingas, bet čia jau truputį per daug žiaurus juokelis.

Ir kodėl visi apsauginiai manęs nebeįleidžia į tavo barą? Na, dar ne tavo baras, bet tu jame dirbi tai.. Ir aš čia juk kas vakarą lankausi, kodėl nė vienas iš apsauginių, kurie jau tikrai žino kas aš esu, manęs nebeįleidžia? Man teko lįsti pro rūsio langą ir tik dėl sėkmingo atsitiktinumo aptikau tave šitam rūsy bepildantį atsargas... O aš čia juk lankausi kievieną vakarą! Kas vakrą nuo pat to, pirmojo... (Mergina atsiklaupia prie vaikino) Atsimeni tą vakarą? Ar pameni?

(Vėl atsisėda) Aš tai niekada jo nepamiršiu. Ėjau įskaudinta iš pasimatymo. Jis mat pareiškė, kad aš per tokį trumpą laiką pernelyg prie jo prisirišau... O aš jut ik pasiūliau kartu apsigyventi... Jis sakė, kad jam reikia daugiau laisvės. Ir kai jis manęs pasiilgs – paskambins. Gal. Gal paskambins. Taip ir pasakė...

Neįsivaizduoji kaip tada pasijutau... Viskas ko norėjau – tai prisigert. Ir nuėjau į pirmą pasitaikiusį barą. Šitą barą. Tavo barą. Ech... Koks mielas tu tada buvai! Išklausei tada mane, pylei tekilos negailėdamas. Man iškart geriau ant širdies pasidarė. O kai pasisiūlei palydėt mane namo, išvis aną vaikiną pamiršau! O kai palydėjai... Užsukai arbatos... (ji susigėsta) Ta naktis... Niekada jos nepamiršiu. Net buvo galima pamanyti, jog pasinaudojai mano liūdesiu, kad galėtum pasismaginti su manim. (pitktai) O kai ryte išėjai nė nepabučiavęs, nė numerio nepaprašęs, aš tikrai išsigandau, kad buvau tau tiesiog  eilinė, lengvai prieinama, meilės išsiilgus klientė... Pasijutau dar blogiau nei po to pasimatymo, dvigubai blogiau. Bet kai tą vakarą vėl nuėjau į tavo barą, o iš jo pas mane darsyk sugrįžom drauge, aš supratau, kad tai bus rimta, kad tai truks ilgai. Labai ilgai! Taip taip, aš jau tada supratau, kad tu pradedi mane įsimylėti! Bet kartu ir bijojai įsimylėt... Ypač po tokios mano istorijos. Suprantu, jog išsigandau, jog imsiu tau reikšti daugiau nei tu man. Lyg tai būtų įmanoma! Aš žinau, visada žinojau!, kad tik dėl tos baimės kitais vakarais prie mano akių bare kalbindavai kitas merginas, kad tik dėl to bėgdavai iš darbo, kad aš nepamatyčiau tavęs sprunkant su jomis. Tu bijojai, kad tai bus per rimta. Bet giliai širdy ir tu žinojai, kad mums lemta būti kartu! Juk tuštesniais vakarais, kai nebūdavo žmonių, bendraudavai su manimi lyg niekur nieko, o po to, tau baigus darbą, eidavom pas mane... Aš tik noriu, kad tu būtum laimingas ir patenkintas. Nes jei laimingas tu, laiminga ir aš. Ar ne?


Bet ir tu man suteikei nemažai laimės. Vien savo buvimu. O žinai kada aš buvau pati laimingiausia? Tada, kai tu panorai apsigyventi pas mane. Aišku mane nuliūdino, kad tame bute tau buvo taip linksma, jog tave net išmetė. Bet tada panorai gyvent su manim, ne kito buto ieškojais, o su manim! Taip taip!

Tikrai žinojau, kad vieną dieną baigsi apsimetinėti, jog tiesiog naudojiesi manimi. Suprask, aš visada tuo tikėjau, bet kai po darbo parsivesdavai lengvabūdžių mergšių į mano namus ir pristatydavai mane joms kaip pamišusią iki ausų tave įsimylėjusią vištą, tai mane skaudino. Labai! Kartais aš net norėdavau tave išvaryti... Taip tau ir pasakydavau, o tu atrėždavai, kad gali lengvai išeit jei noriu, nes nė nemyli manęs, kad  aš tau iš tikro esu tik patikli vištelė... Kaip tai mane žeisdavo! Kiek aš ašarų išliejau... Kaip aš po to gailėdavaus, jog iš viso pradėjau kalbą apie tas kitas... Juk žinojau, kad tiesiog turiu išlaukti iki būsi tik mano.

Tu man niekuomet nepasakojai apie savo praeitį, bet aš supratau, kad tokiu savo elgesiu tu tiesiog nori mane išbandyti, nes kažkas praeityje tave labai labai įskaudino. Aš gi žinau, kad iš tikro tu esi jautrus ir švelnus! Bet kadangi kažkokia nedorėlė tave paniekino tu daugiau to neberodai. Pasakyk kas ji, pasakyk jos vardą ir aš jai atkeršysiu! Išpjausiu jai širdį kaip ji išpjovė tau. Tik pasakyk vardą! <pauzė> Nagi, sakyk.. <pauzė> Tyli. Nekalbi. Nesakai. Koks vis dėlto tu geras! Nenori jai kenkti. Angelėli tu mano! Teisingai, ji pamatys kokie mes abu laimingi ir supras padariusi klaidą!

Betgi jau turėtum būt supratęs, kad tau nereikia apsimetinėti prieš mane. Tikrai nereikėjo tada taip dramatiškai išeiti pareiškus, kad esu apsėsta beprotė. Aš nesu beprotė. Tiesiog beprotiškai tave myliu. O tu myli mane. Tik dar nesi pasirengęs man tai pasakyti. Nieko, aš palauksiu. <pauzė> Aš kantri. <pauzė> Lauksiu tiek kiek  reikės. <pauzė>

Juk jei manęs nemylėtum, neleistum man tiek kalbėt. Gi visąlaik sakydavai, kad patylėčiau. Žinai, kartais tai būdavo tikrai žiauru. Aš suprantu, kad tave įskaudino, bet skaudindamas mane nieko nepasieksi.  Tai nė nebus panašu į kerštą O tai atkeršyti juk sakei nenori... Turėtum nustot vaidinti prieš savo draugus, jog nė velnio tau nerūpiu. Jiems atėjus ir pradėjus siaubti mano namus turi nebevarinėti manęs lyg tarnaitės. Juk tai mano namai! Būtų ir tavo jei mane vestum... <pauzė> A, taip taip, vestuvių tu nenori nei su manim, nei su kuria kita mergina. Ypač su manim. Sakei tai ne kartą. Tik aš niekaip nesuprantu kodėl... Juk mes sukurti vienas kitam!.. <pauzė> Na gerai, nebekalbėsiu apie tai.

O mano draugės tai tave pripažino! Na, jei visą tiesą pasakius, tai nepripažino jos tavęs iškart... Bet tu pats dėl to kaltas! Vis atsisakydavai su jomis susitikti. Žinai, vienu metu jos net galvojo, kad aš tave išsigalvojau... Bet tada tu persikraustei pas mane ir jos pamatė tavo daiktus, nuotraukas, pamatė, kad tu esi tikras! . Ir klausė kodėl nėra mūsų bendrų nuotraukų. Rimtai, kodėl, a? Dėl to nuotraukų nebuvimo merginos sako, kad tai nerimta. Pavyduolės... Žinai ką jos sugalvojo? Ogi visos iš eilės pareiškė, kad tu su jom permiegojai! Visos kaip viena pora dienų po to, kai realybėje tave pamatydavo, vis ateidavo pas mane ir nutaisę kaltą žvilgsnį sakydavo, jog tu pradėjai vilioti ir ji nesugebėjo atsilaikyt tavo žavesiui... Nesijaudink, netikėjau nė viena.

Bet tada tu išėjai... Nė neįsivaizduoji kaip aš jaučiausi! Beveik negyvenau. Egzistavau. Be tavęs aš nebegaliu gyventi. Tad tikėk manim, kai supykęs pasakei, kad išeini gyventi pas kitą, kad manęs nemyli, o myli ją... Man taip skaudėjo, jog rodės nebepakelsiu ir mirsiu nuo to skausmo! Supranti, aš patikėjau, aš patikėjau, kad tu tikrai nebegrįši, kad daugiau tavęs nebepamatysiu.

Niekada negalvojau, kad dėl ko nors gali taip skaudėti. Man atrodė, kad visas mano kūnas yra viena didelė žaizda. Ir ji negyja. Tikras pragaras, brangusis. Tu tik įsivaizduok. Tu pabundi ryte, manai, kad tiesiog susapnavai siaubingą košmarą ir tas baisumas greit praeis, tačiau tada suvoki, kad viskas, kiekviena siaubinga detalė yra tiesa! Realybė užgriūva tave visu svoriu ir ašaros ima lietis upėmis. Ir nieko nesinori. Nieko nieko nieko. Nei gyvent, nei mirt. Tik kad tu būtum šalia. Va taip aš gyvenau tada. Kiekviena mano diena taip prasidėdavo.

Ir tada aš supratau, kad turiu grįžti į gyvenimą ir susigrąžinti tave kol dar man nepasidarė blogiau. Aš privalėjau tave susigrąžint!

(Mergina paima peilį ir ima su juo žaisti)

Ar žinai, kas padeda grįžti į gyvenimą? Kas padeda suprasti, jog tu dar gyveni? Po to, kai šitaip skauda? Dar skausmo! (Mergina nusirengia iki pusės. Jos rankos ir krūtinė randuotos).

Žmonės yra žiaurūs. Tavo draugai buvo man žiaurūs. Ir tu buvai man žiaurus. Aš apnuoginau tau savo sielą, apnuoginau ją tau ir savo bei tavo draugams. O jūs visi man melavot, spjaudėt į ją ir galų gale sudraskėt į skutelius lyg vilkų gauja. Pasišaipėt iš manęs. Tu mane palikai, mano draugės kalbėdavo man už nugaros, kai galvodavo, jog miegu, bet aš viską girdėdavau, kaip jos gailisi manęs. Susitikdavau tavo draugus ir jie juokdavosi iš manęs, viešai, vadindavo kvaiša ir višta. Norėdavau tave pamatyti, bet manęs nė neįleisdavo į tavo barą. Sakydavo, kad turėčiau nustoti ten lankytis, kad man reikia pagalbos. Tada man ėmė skaudėti dar labiau, nors nemaniau, jog tai įmanoma. Bet pasirodo įmanoma. Ir tada mane apėmė azartas, kiek dar aš galiu ištverti? Ir pradėjau bandyti savo ištvermę. (Peiliu negiliai pjausto sau pilvą). Ir kuo daugiau ištveri, tuo geriau darosi.

Žinai, tu esi tas, kuris suteikė man daugiausia skausmo. Žinojau, gi žinojau, kad tau patinka iškrypę žaidimėliai. O aš tave myliu. O dabar myliu ir skausmą. Tau tai turėtų patikti ir nudžiuginti. Kaip manai, kodėl aš taip veržiausi pas tave? Tik tam, kad tu suprastum, jog žinau, ko tu nori iš manęs. Tik tam, kad pasakyčiau, jog esu pasiruošusi galutinai tau atsiduoti. Kūnu ir siela.

Nagi, kelkis. Laikas pradėti mūsų naują gyvenimą. Nagi.. Ji truks visą amžinybę! Tad galim ir neskubėti... Tu pailsėk, juk po darbų. Pamiegok. O kai pabusi, aš būsiu šalia tavęs. Aš visad būsiu šalia tavęs.

(Klūpedama prisilenka arčiau žiūrovų)

Ir tu su manim nešneki (žiūrėdama į salę, akimis ieškodama Dariaus)
Darius: (Rugilei) Ką ji daro? Juk turėjo būt uždanga, skaičiau jos užrašus!
Gabrielė: Bet aš noriu kad su manim šnekėtum... Ir žinai ką? Aš žinau kaip tai padaryti! Ir tada nebūsiu, viena, tu šnekėsies su manimi. Aš nebūsiu viena. Tu šnekėsies... (Suima tvirčiau peilį ir glaudžia verkdama glaudžia prie riešų)

Visų aplinkinių nuostabai į sceną įbėga išsigandęs Darius, apkabina verkiančią Gabrielę, iš lėto ištraukia iš jos rankos peilį, numeta į šalį.

Gabrielė: Aš nenoriu būti viena, nenoriu kalbėtis su tyla... Nenoriu, Dariau...
Darius: Tu ne viena. Aš su tavimi. Nurimk, aš su tavimi. Aš kalbėsiu. Aš būsiu šalia. Nurimk...

Gabrielė taipogi verkdama stipriai jį apkabina, visas aplinkinių sumišimas ir šurmulys tarsi išnyksta, lieka vien tyla, kurioje Darius apkabinęs Gabrielę, kartoja jai, kad jis šal
2010-09-09 19:24
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Blogas komentaras Rodyti?
2011-04-17 23:04
Ugnė Byrė
Apie mirtį madinga rašyti, tačiau kiek asmeniškai esi su ja susidūrusi? Mano pačios auklėtinė žuvo autoavarijoje (su broliuku ir draugais), O aš negalėjau dalyvauti laidotuvėse, nes laidojau savo močiutę, kaliau mezginukus į karstą ir skambinau direktorei, kad nebūtų pravaikštos (močiutė- ne giminė, tu negalėjai ją globoti, kas dabar pristatys profiliavimo lapus?). Kaip tik negalėjau laikyti mirštančios močiutės ant rankų, nes tuo metu už 200km skirsčiau mokinius į humanitarus ir "tiksliukus"...
Vėliau aš pakeičiau darbovietę... O mano gedulo spalva buvo... salotinė (net kelnaitės, apatiniai, bikinis ir pan. smulkmė)... Mirtis mus atveria, perveria tarsi kardas... Palieka kaltę, kad iki galo neatlikai pareigos... Padaryk tą geltoną lamborgini mirties simboliu ir geltoną paversk gedulo spalva...
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-10-23 00:19
512
512
tiek ir idiotui aišku. bet KODĖL? nes jūs kažką rašot, kažko tikitės, kaip tūkstančiai, milijonai kitų, bet ar yra IDĖJA, viduje, kas nors, kas degina, kas verčia jus tai daryti? štai ir plyšys. o kai/jei jį užpildysit, jokių klausimų nebekils.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-10-17 16:11
Sachmet Nrn
Nes galvoju pabandyt nufilmuot trumpametražį filmą ir čia jo scenarijus.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-10-09 18:19
512
512
dėl ko jūs jį rašėt? reiktų pradėti nuo to.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-09-09 19:27
Sachmet Nrn
Būčiau begalo dėkinga, jei atsirastų žmonių, kurie nepatingėtų perskaityti ir išreikštų savo nuomonę, kritiką :) Kadangi esu savamokslė, pirmą kart susidūriau su scenarijaus rašymu, tikiu, kad jis laabai taisytinas, tačiau juk reikia nuo kažko pradėti ir labai norėčiau išgirsti nešališką nuomonę apie mano parašytą darbą. P.S. spektaklio pradžioje autorius Virgilijus Noreika. Spektaklio pabaigoje autorė šio portalo narė Živilė Z/Žablackaitė.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą