- O kokia žalia sriubytė.
- Brokolių gi.
- Taigi matau.
- Taigi nesimaivyk, klauysyk, eik paskambink Lauritai, pranešk, kad jos brolis mirė ir grįžk prie stalo. Skani sriubytė, atšals.
-Grįžau.
-Grįžai.
- Pranešiau Lauritai, kad jos brolis mirė.
- Pranešei, prašau sriubytė, paimk duonos jei nori. Batono nebuvo.
dešimt centukų už duonytę bus.
- Žinai ką. Žinai kodėl Lauritos brolis mirė?
Deividas mirė iš neapykantos.
Jis labai nemėgo savo suolo draugo.
Suolo draugas visada kramtydavo.
Visada kramtydavo.
Čiauškėjo kramtoma guma.
Vartydavo kramtomą gumą.
Kramtydavo kramtomą gumą.
Kalendavo dantimis kramtomą gumą.
Jis visąlaik kramtydavo.
Nebesaldžią kramtomą gumą keisdavo soldžia kramtoma guma.
Lauritos brolis įspėdavo savo suolo draugą: „ Aš mirsiu iš neapykantos. Nekenčiu kai tu kramtai“.
- Tai va. Dabar jis mirė.
- Įdomiai.
- Žinai ką, mamute, aš einu paskambinsiu Lauritai ir pasakysiu kad visa jų šeima mirs iš neapykantos.
-Vargšė mergaitė.
- Taip taip, girdėjau jie visi nekenčia lenkų. Einu paskambinsiu jai.
- Tai nustebs mergaitė!:)
***
Gimtadieniai. Banketai. Furšetai. Vestuvės. Gedulingi pietūs.
Damos juodomis pūstomis striukėmis.
Silkė delfino formos lėkštutėse.
Veidrodžių kambarys, juodos kanklės
ir vėlionio portretas su vėduokle.
Damos juodomis elegantiškomis kumštinėmis pirštinėmis
sunkiai valdo šakutę ir peilį.
Visi susiras naujų draugų.
- Norėčiau čia atšokti savo vestuves, - girba jaunimo galvose.
***
Kalbasi dvi damos:
- Girdėjai, Vitoldas ir Sirioža mirė.
- Pasikorė.
- Pasikorė, o tokie gražūs vyrai buvo.
- Jo, bet kai pasikorė tai jau nebe labai gražūs.
- Taip, bet tokie gražūs buvo. Vitoldo profilis toks charakteringas.
- Taip, galvojau pasidaryti pakabuką iš bronzinio jo profilio.
- Išties, o Serio[os biustas puikiai tiktų karoliams. Man nėra koridooriuj kur dėti karolių.
- Šauniai. Beje, jo žmona sakė statys šiltnamį ant jo kapo ir augins ten pomidorus. Sakė ne agurkus, o pomidorus. Raudona, pasak jos, daug dramatiškiau.
•••
Danutė Vosylienė. Skulptorė.
Pasigedau savo mirusios tetos.
Pasigedau savo mirusio dėdės.
Pasigedau savo mirusio senelio.
Pasigedau savo mirusios šeimos.
Aš Danutė Vosylienė,
Pasigedau žalvarinio savo tetos profilio,
Pasigedau savo akmeninio mirusio dėdės biusto,
Neseniai pasigedau ir savo mirusio senelio bronzinio profilio,
Pasigedau ir savo mirusios šeimos granitinio portreto bei
didžiulės lelijų puokštės, vainiko ir penkių ar šešių krepšelių.
Ilgesingai žiūriu pro langą į senas obelis šiltnamyje.
Pasigedau auksinių, o gal deimantinių obuolių.
Linkiu tik vieno- kad nudžiūtų rankos.