Fatum de cunabulum

1.
      Tomas Kantas saldžiai miegojo. Ant drėgnos žemės, tarp didžiulio akmens ir kažkokio pastato sienos. Miegojo, apsikabinęs savo mieliausią smulkaus kalibro ginklą. Jis gulėjo susirietęs it kūdikis, tarp kojų spausdamas amunicijos kuprinę. Tomas miegojo taip kietai, kad negalėjo pažadinti net aplinkui verdantis mūšis – sprogimai, artilerijos pabūklų salvės, kulkosvaidžių tratėjimas virš galvos.
      Tomas sapnavo, kaip jis galvotrūkčiais spruko iš didžiulio pastato, kai išgirdo pavojaus sirenas. Jis žinojo, kad dideli pastatai visų pirma tampa artilerijos taikiniais. O Tomas taip pat žinojo, kad Federacijos kariai per šturmą nėra labai dėmesingi smulkmenoms, ir šluoja priešo objektus visus iš eilės. Tomas Kantas žinojo, kad jis pas sukilėlius užtruko per ilgai, ir kad evakuacinis šaltas jau prieš pusdienį išskrido.
      Sapne Tomas viską pergyveno iš naujo. Kaip jis bėgo begaliniais laiptais žemyn. Jisai sapnavo, kaip sprogimas iš pastato išplėšė keturių aukštų laiptinės dalį kartu Tomu ir sviedė į miestą. Priešingai nei realybėje, Tomas nesusapnavo tos dalies, kur jis po to keliolika valandų apspangęs ir kraujuodamas gulėjo tarp nuolaužų. Sapne Tomą iš karto rado kažkoks žmogelis su itin senoviniu šautuvu, ir nutempė pas lauko gydytoją. Ten jį aplopė.
      Tomas sapnavo, kaip paliko lauko ligoninę, nors jį bandė sulaikyti, šaukdami, kad mieste jau šmirinėja Federacijos okupantai. Tačiau jis labai gerai žinojo, kad jei laiku nedings iš miesto, jis labai greitai pakratys kojas. Tomas Kantas vingiavo gatvėmis tarp griuvėsių, slėpdamasis tarp vakaro šešėlių ir pastatų luitų. Jis norėjo visų pirmą nusigauti į savo landynę, kuri jam atstojo kaip bazę priešo planetoje. Blogiausia, kad jis teturėjo nediduką rankinį tazerį, kuris lengvai apsirengusį žmogėną ir išversdavo iš kojų, tačiau su juo prieš Federacijos kareivį nieko nepadarysi. Namie jis turėjo sukaupęs nemažą arsenalą, kuris jam šiuo atveju suteiktų bent šiokius tokius išgyvenimo šansus. Tomas turėjo skubėti. Jis žinojo, kad jei Federacijai nepavyks šiaip užimti miesto ir įvesti savo kariuomenės, miestas bus tiesiog subombarduotas iš orbitos, ir jis, Tomas Kantas, pavirs tiesiog garų debesėliu.
      Realybėj Tomo Kanto žygis iki savo namų užtruko beveik dvidešimt valandų, tačiau sapne tai tetruko keletą minučių. Jis vėl gyvai išgyveno tą momentą, kai pakeliui link namų, kažkokiam skersgatvyje, dar tarp nesugriautų dangoraižių, užpuolė tris karius iš Federacijos. Pirmajam jis su po ranka pasitaikiusia gelžbetonio nuolaužą suknežino galvą, antrąjį patiesė galingu metalinio strypo smūgiu. Tačiau tada trečiasis atidengė į jį lazerinio automato ugnį. Tačiau Tomas buvo arti, ir spėjo sugriebti ginklo galą ir nukreipti jį į šoną. Išplėšęs ginklą kariui iš rankų, jis su juo susigrūmė. Pasipylė smūgiai į jo galvą ir kūną. Būdamas pavargęs, tamsoj, be specialios kovinės aprangos, jisai menkai tegalėjo pasipriešinti. Jį pargriovė eiliniu smūgiu į galvą, ir karys jau pasiruošė Tomui sutrypti galvą savo sunkiu batu, tačiau tada į skersgatvį įpuolė grupė sukilėlių, apsiginklavę lazdomis ir kažkokiais improvizuotais durklais. Karys pamiršo po juo gulintį primuštą Tomą Kantą, ir puolė sukilėlius plikom rankomis. Du iš jų spėjo patiesti, tačiau sukilėlių dar liko apie trisdešimt. Šią nelygią kovą kareivis pralaimėjo.
      Tomas sapnavo, kaip jį kalbino ir bandė maitinti kažkokioj skylėj. Tačiau jis negalėjo nei valgyti, nei kalbėti, nes buvo žiauriai sumuštas. Iš kažko pavogęs stimuliatorių tablečių, jis išėjo. Po pusvalandžio tabletės suveikė, ir Tomas vėl pasuko link savo namų. Ryškioje nakties šviesoje Tomas susigaudė, kad iki jo namų teliko pora kilometrų.
      Sapne Tomas akimirksniu pragyveno pora dienų, kaip jis nusikapstė iki priemiesčio ribos, kur kovėsi už savo išgyvenimą. Tačiau momentas, kai jis pastebėjo, kad jo stimuliatoriai baigėsi, jis ilgai keikėsi. Aplinkui šmirinėjo jau šimtai Federacijos karių, o tame rajone su juo liko vos keliolika sukilėlių. Tačiau jis buvo jau ginkluotas, turėjo amunicijos atsargų, ir galėjo kautis taip, kaip buvo išmokytas akademijoje ir tikruose kituose mūšiuose.
      Tomas puikiai suvokė, kol vyksta intensyvūs mūšiai, Federacija įkaitų neims, o tai trukti gali dar kelias savaites. Jis turėjo vienintelį šansą – pabėgti į kalnus, kur galės pratūnoti neramumus, o po to pasiduoti. Bet jis bent liks gyvas. Tomas sapnavo, kaip staiga atgijo miesto gynybiniai įrenginiai – į dangų pakilo šimtai kovinių raketų iš požemių, atgijo antiorbitiniai lazeriai. Žiūrėti į dangų skrodžiančius lazerius buvo gražu – įvairių atspalvių šviesos šaudė į orbitoje pakibusius Federacijos laivus.
      Labiausiai sapne Tomas išgyveno milžinišką kaltės jausmą. Juk jo darbas ir buvo išjungti šiuos pabūklus, kad šie net neprabiltų. Ko gero, sprogmenys ne visur suveikė, o sukilėliai pažeistus objektus sugebėjo sutaisyti. Tomą Kantą prislėgė atsakomybės jausmas už žuvusius ten, viršuje. Kurie žuvo tūkstančiais, ištisais kreiseriais.
      Sapne Tomas skriete skriejo į slėptuvę. Jis žinojo, kad iki atsakomojo bombonešių smūgio dėl atsigavusių gynybinių įrenginių liko apie dvidešimt sekundžių. Jis turėjo pasislėpti itin gerai. Ir pasislėpė. Jis įsitaisė vos per tris metrus nuo Federacijos vienos iš mini bazių sienos. Federacija į saviškius nešaudys. Per bombardavimą Tomas prisiminė, kad slėptuvėj kai kurie kalbėjo apie jo, atvykėlio, paiešką, ir jau paskirtą mirties bausmę už išdavystę. Tomas Kantas, išeidamas iš slėptuvės, joje paliko tris uždelsto veikimo granatas. Po pusės minutės žuvo visas rūsys – vyrai, moterys, seniai, vaikai.
      Galiausiai Tomas sapnavo savo paniką – ką dabar daryti? Kaip pabėgti? Ir jausmą, kad jis dar nenori mirti.

      Pro mažą plyšelį tarp griuvėsių ir didžiulio akmens saulės spindulėlis pataikė tiesiai Tomui į veidą. Šis atsargiai pasirąžė, švelniai pramankštino nutirpusius raumenis. Pasižiūrėjo į laikrodį – Tomas Kantas išmiegojo beveik trisdešimt valandų. Taip, nėra ko norėti, juk jis per visą tą sumaištį nemiegojo tris paras, o nuolat bėgo, vejamas išgyvenimo instinkto. Labiausiai Tomas džiaugėsi, vis dar esąs gyvas. Kaip įmanoma tyliau jis patogiai atsisėdo, pasitikrino savo ginklą, ar šis užtaisytas. Po to atsidarė kuprinę ir išsiėmė miniatiūrinį radiošvyturį. Šis veikė kuo puikiausiai. Tomas vėl jį atsargiai įdėjo į minkštą dėžutę, o šią suvyniojo į storą minkštą audeklą.
      Tomas sunerimo. Kurgi jo gelbėtojai? Juk švyturys veikia, jį jau turėjo rasti. Negi ir planas b nueis perniek? Labiausiai Tomą neramino mintis, kad jo gelbėtojų laivą galėjo numušti atgiję antiorbitiniai ginklai. Ką gi jis darytų tuomet? Bėgtų, štai ką. Bet dabar Tomas juto, kad visų pirmą, jam reikia susirasti maisto. Jis jau labai senai normaliai valgė, o ir ilgas miegas bei stimuliatoriai tiesiog išsunkė jo kūną. Bet visgi, gerai išsimiegojęs, Tomas žinojo galėsiąs likti žvalus dar keletą valandų.
      Jis lėtai iššliaužė iš savo slėptuvės. Po bombardavimo Tomas suvokė, kad jis yra dabar ant kalvelės, nes aplinkinių pastatų nebeliko, ir matėsi visas miestas iki pat horizonto. Kreiptaunas, šio T12 pasaulio sostinė, buvo sulyginta su žeme, ir degė. Pusę dangaus skliauto dengė tiršti juodi dūmai. Vadinasi, kol kas jis saugus, nes kol nebus užgesinti dauguma gaisrų, iš infraraudonųjų spindulių detektorių bus maža naudos. Kažkur tolumoje garsiai riaumojo kažkokia didelė mašina, o kai garsas, užstotas griuvėsių, pasigirsdavo žmonių riksmai bei ginklų kalenimas.
      Vadinasi, Federacija laimėjo, ir vyksta valymas. Bet kas, ne iš Federacijos ir judantis, yra taikinys. Įdomu, ar jau imami belaisviai. Tai būtų šansas Tomui. Jis matė, kaip maždaug už puskilometrio, prie dviejų buvusių aukštų pastatų, iš kurių dabar liko tik aukšti pastatų karkasai, nusileido trejetas Federacijos krovininių erdvėlaivių. Per dūmus jis tiksliai negalėjo pastebėti, kokio tipo jie buvo, ir ką jie gabena.
      Tomas Kantas bandė nuspręsti, ar saugu yra išlįsti į gatves. Kai kur jau galėjo būti dislokuoti snaiperiai, ar kur nors paslėpti greito reagavimo būriai. Pirma Tomas lėtai nušliaužė ir patikrino, kaip laikosi Federacijos mini bazė, šalia kurios jis įsikūrė. Didžiam Tomo džiaugsmui, ši buvo tuščia. Tai buvo gal šimto kvadratinių metrų aikštelė, kurią juosė aukštos apsauginės plokštės. Viduryje ir palei šonus buvo išmėtyti keli lengvos konstrukcijos nameliai. Miniatiūrinė patalpa, kuri buvo lyg ir valgykla, buvo neužrakinta. Tomas dėžėse rado sintetinio maisto paketus. Nors ir beskonis, tačiau visgi maistas. Prisikirtęs iki soties, Tomas kiek tilpo pripildė kuprinę maisto paketų, taip pat pasipildė vandens atsargas. Tada nuėjo patikrinti kitų patalpų. Komandinis centras ir ginklinė buvo užminuoti. Dabar jis su savim neturėjo įrankių, reikalingų minoms ir sprogmenims neutralizuoti. Tomui itin knietėjo gauti modernių ginklų, tačiau kaip tyčia nesisekdavo. Kai nukaudavo kokį kareivį, vis atsirasdavo koks vietinis, kuris susirinkdavo ginklus. Arba tie ginklai per kautynes būdavo sugadinami. Arba jie pasimesdavo. Ką gi, netektis, tačiau Tomas turėjo savo automatą, kurio mažos kulkos taip pat buvo mirtinos.
      Tomas nusprendė, kad viskas, ką gali dabar padaryti, tai traukti į kalnus. Jis išėjo pro tuos pačius vartelius, kaip ir įėjo, tačiau staiga sugrįžo atgal, nes tik po poros sekundžių susigaudė, kad jo akis užkliuvo už kažkokio niekniekio. Po platforma prie sienos, kuria turėjo vaikščioti sargybiniai, Tomas Kantas rado miniatiūrinę kamerą. Jis ją nuplėšė ir apžiūrėjo. Be abejonės, tai sukilėlių daikčiukas. Vadinasi, jie jau buvo čia. Ir greičiausiai jau matė jį ir žino, kad jis gyvas. Jeigu jį atpažins, bus didelių nemalonumų. Tomas suprato, kad delsti negalima, ir pasuko tiesiai link horizonte matomų kalnų. Kelionė užtruks, nes tarp dviejų priešų judėti nelengva.
      Buvo matyti, kad ir čia mūšio ir bombardavimo būta smarkaus. Nesugriautas pastatas pasitaikydavo koks vienas iš dvidešimties, visur nuolaužų ir griuvėsių kalnai. Kai pasitaikydavo gilių ir didelių duobių, išmuštų per bombardavimą, Tomas bandydavo aplenkti tokias vietas, nes sprogimo banga būdavo paviršių išlyginusi kelių šimtų metrų spinduliu. Ir niekur nė gyvos dvasios. Visi kovos garsai liko centrinėje miesto dalyje.
      Už valandos Tomas priėjo Federacijos karių ir sukilėlių susirėmimo vietą. Aplink svylantį apverstą tanką plačiu spinduliu mėtėsi gal penkiasdešimt sudarkytų kūnų. Prie vienos sienos likučių buvo suguldyti septyni nurengti Federacijos kariai. Visi jų sąnariai sulaužyti kankinant, galiausiai visiems nusukti sprandai. Visi ginklai, tiek kareivių, tiek sukilėlių, buvo surinkti. Nesunku nuspėti, kas laimėjo šioje vietoje. Netoliese Tomas rado ant sienos iškabintus didžiulius plakatus su savo atvaizdu. Užrašas skelbė: „Pamačius – užmušti nedvejojant. Išdavikas“.
      Vadinasi, vietinių pakankamai liko gyvų, kad ne tik kariautų su Federacija, bet ir jį medžiotų. Tomas įsivaizdavo padėta savo galvą ant priekalo, ir žvelgė į besileidžiantį kūjį.
      Tomui slenkant tarp apgriuvusių pastatų, už sekančio namo atsivėrė skardis į upę. Taigi atsirado nauja kliūtis. Dabar reikės ieškoti tilto. Tomas Kantas save išsiplūdo, kam pamiršo tokią „smulkmeną“, kaip miesto upė. Juk ir tiltas, jei bus nesugriautas, bus itin saugomas. O požeminiuose tuneliuose bus pilna sukilėlių. Tomas nusprendė, kad geriau naudotis tiltu. Savo pusę jis galės apieškoti nuo snaiperių, o kitą krantą pasieks kuo nors prisidengdamas.
      Tačiau Tomui snaiperių ieškoti nereikėjo. Jam beeinant palei apgriautus pakrantės namus, per kelis centimetrus virš jo galvos sutraškėjo įkaitintas oras. Tomas akimirksniu dėjo porą šuolių ir šoko už artimiausios griuvėsių krūvos. Jisai susigaudė, kad šaulys buvo sukilėlis, besinaudojantis pavogtu kario toliašaudžiu snaiperio ginklu. Federacijos šaulys į tokį lėtai einantį taikinį, kaip Tomas Kantas, niekada neprašautų. Bet vis tiek, trūko visai nedaug. Tomas žinojo, kad šaulys ne toliau kaip du šimtai metrų nuo jo, vadinasi, šiame krante.
      Buvo jau vakaras, tad Tomas nusprendė palaukti saulėlydžio. Tada bent viena kryptimi šaulys bus aklas. Tačiau laukti reiktų dar pusantros valandos, o per tiek gali prisistatyti ir pasistiprinimas. Reikia veikti. Tomas prisiminė, kad likę dvi granatos. Vieną jis nusprendė panaudoti šaulio dėmesiui atitraukti, o kitą pasilikti. Tomas nustatė savo automatą, kad šis šaudytų po vieną kulką. Nuo Tomo dabartinės slėptuvės, ant pat upės kranto, stovėjo vienas iš sveikų likusių namų. Tomas numanė, kad ten tikrai bus gyvų dvasių.
      Tomas Kantas metė granatą į sugriuvusio namo liekanas. Šiai sprogus, pakilo debesis dulkių. Tomas mikliai pašoko ir itin greitai įveikė penkiasdešimties metrų atstumą. Kažkur už jo dukart sutraškėjo oras – snaiperis bandė į jį pataikyti. Tomas pažeme įšoko į namą. Kaip tik tuo momentu į praviras medines duris pataikė trečiasis šūvis. Pasipylė smulkios skiedros, lazeriu pramuštos skylės kraštai užsiliepsnojo. Tomas nusimetė kuprinę, kad nevaržytų judesių, ir pasiruošęs automatą, atsargiai, kad neiškištų galvos pro langą, pradėjo šukuoti namą. Pirmo aukšto keturi kambariai buvo tušti. Tada Tomas išgirdo, kad subildėjo antrajame aukšte. Jisai greitai užbėgo laiptais ir paleido seriją į priešais jį uždarytas duris. Anapus durų pasigirdo priešmirtiniai riksmai. Tomas įsiveržė į kitą kambarį ir akimirksniu nukovė dar du sukilėlius taikliais šūviais į galvas. Atidžiai apžiūrėjęs likusį namo plotą, daugiau žmonių nerado. Tomas apžiūrėjo lavonus. Nušautasis sukilėlis už durų buvo su Federacijos kario apranga, tačiau Tomo kulkos perėjo kiaurai metalines duris ir žmogaus šarvus. Nesvarbu, kad šio tipo ginklui jau keli tūkstančiai metų, šoviniai šiais laikais sudaro esmę. Prieš tokius ginklus gali atsilaikyti tik sunkieji pėstininkai ar šarvuota technika.
      Tomas, apžiūrėjęs snaiperio skylę duryse, maždaug nustatė, kur šis slepiasi. Akivaizdu, kad šis nebuvo itin patyręs ar protingas, nes liko toje pačioje vietoje. Ir nebuvo greitos reakcijos. Pro vieną iš langų Tomas šį nesunkiai nukovė.
      Tomas palėpėje rado stebėjimo įrangą. Pro galingus žiūronus matėsi upės tiltas, esantis už maždaug dviejų kilometrų. Panašu, kad jį mėginta susprogdinti, tačiau pavyko tik rimtai apgadinti. Tomas matė, kad  prie tilto, anapus upės, telkiasi sukilėlių armija su sunkiąja technika. Akivaizdu, kad mūšiai priemiestyje atsinaujins, o tokia perspektyva Tomo visai nedžiugino.
      Tomas name sulaukė tamsos, ir tada pailsėjęs vėl išlindo po atviru dangumi. Nukeliavus vos kilometrą, jis vos kaktomuša nesusidūrė su kitu sukilėlių būrių. Paleidęs seriją iš automato į apstulbusį žvalgą, Tomas pasileido atgalios į miestą. Jis girdėjo, kaip sukruto už jo sukilėliai – į dangų šaudė naktį diena verčiančias fosforines raketas, tankai ir visureigiai pajudėjo jo šaudymo kryptimi. Tomas pasislėpė tarp milžiniškų betono blokų ir metalinių sijų, kur vos prieš savaitę buvo kažkokią gamykla. Po kiek laiko jis suprato, kad jį apsupo – iš įvairių pusių griuvėsius iš tamsos plėšė prožektoriai, per karo šiukšlyną pajudėjo paieškos būriai.
      Tomas suprato, atsidūręs spąstuose. Bet jis nesiruošė pasiduoti lengvai. Iš name nukautų sukilėlių jisai pasiskolino keletą granatų. Gerokai priartėjus paieškos būriams, jis jas išmėtė į jį apsupusius užpuolikus. Nuskambėjus sprogimui serijai, kai nustojo zvimbti ausyse, Tomas aiškiai girdėjo sužeistųjų riksmus bei padrikus šūvius jo kryptimi. Kai sukilėliai pakankamai priartėjo, jis pradėjo puolimą. Griuvėsiai teikė jam gerą priedangą, o sukilėliai buvo atsitiktiniai žmonės, paėmė į rankas ginklus. Štai du sliūkina tarp kolonų likučių – trumpa šūvių serija iš karto abudu paguldė. Šūviai pritraukė likusius. Tomas iš priedangos nukaudavo tai vieną, tai du neatsargius sukilėlius.
      Tada prabilo tankai. Tomas krito ant žemės ir nusirideno po artimiausiu gelžbetonio bloku. Tačiau šaudė ne į jį. Pro plyšelį Tomas Kantas pastebėjo, kad staiga tamsa uždengė žvaigždes. Tai Federacija bombardavo sukilėlius. Tomas išsirideno iš už užuoglaudos ir pasižiūrėjo į dangų. Didžiulis planetinis kreiseris kabojo kelių kilometrų aukštyje, tačiau užėmė beveik visą dangaus skliautą. Nuo sprogimų tiesiog drebėjo žemė, todėl Tomas turėjo įsikibti, kad nenugriūtų. Nuo kosminio laivo atsiskyrė vieniša valtis ir pajudėjo tiesiai link jo. Tačiau jinai įjungė atpažinimo ženklus.
      Tomas stebėjo, kaip iš jos šokinėja tamsūs pavidalai aplink jį į griuvėsius. Tomas per griausmą negirdėjo, kaip kažkas prisėlino prie jo. Jis pajautė, kad į jo galvą įsirėmė kažkieno ginklas.
      -Mesk ginklą ir nejudėk!, - suriko kažkas iš nugaros. Tomas nenorėjo rizikuoti, ne dabar. Jisai pakluso. Netrukus priartėjo kitas juodas pavidalas. Šis jam pašvietė tiesiai į veidą. Tomas prisimerkė nuo ryškios šviesos.
      -Namų teatro lėlės, - suriko žmogysta, spiginanti prožektoriumi jam į akis.
      O taip, Tomas Kantas žinojo, ką atsakyti. Jis pajautė begalinį palengvėjimą.
      -Pasaulinė premjera pragare, - atsakė Tomas.
      Žmogus priešais išjungė šviesą. Tomas nieko nematė, staiga vėl atsidūręs tamsoje, tačiau pajautė, kaip jį stipriai apkabina kažkieno rankos ir jis pasijautė skrendąs. Tai kažkuris karys tiesiog apglėbęs įsikėlė jį laivą.
      Galu gale, jo atskrido.

      Kreiserio ligoninėje Tomas gavo atskirą palatą. Prietemoje jisai ramiai snūduriavo. Tomas vis prisimindavo savo košmarus, patirtus T12 planetoje. Ypač per paskutiniąją savaitę. Prisiminė, kaip su visa laiptine jis išskrido iš pastato, kaip slapstėsi, kaip vieną po kito žudė savo kelyje pasitaikiusius žmones. Prisiminė tą baimės pilną akimirką, kai stojo, jo manymu, į paskutinį savo mūšį gamyklos griuvėsiuose. Tačiau maloniai prisiminė ir slaugę, kuri rūpinosi jo lūžusiais šonkauliais, nudegimais bei sumušimais. Tik pakilęs nuo planetos paviršiaus, kai išsisklaidė adrenalinas, jis suvokė, kaip jam visur viską skaudą. Dailios, juodaplaukės slaugės rankomis tepamas gydomasis tepalas turėjo teikti malonumą, nes jis lyg ir bandė su ja flirtuoti. Tačiau padarė klaidą – ne laiku ir ne vietoj leptelėjo gašlią užuominą. Slaugė jam atsilygino stipsiu antausiu per tą veido pusę, kurioje ir taip buvo didžiulė kraujosruva. Nuo tada visas slaugės švelnumas dingo kaip į vandenį.
      Trečią dieną po išgelbėjimo Tomą Kantą aplankė jo tiesioginis šefas Hermis Reka. Hermis Reka trumpai kirptų juodų plaukų, visiškai standartinio veido bruožų, šviesia odos spalva, buvo visiškai neišsiskiriantis iš minios žmogus. Tokiu padaro plastikos chirurgai kiekvieną, pasiekusį tam tikrą tarnybos laipsnį. Reka pas Tomą atėjo apsirengęs paprasčiausiomis pilkomis kelnėmis be jokių kišenių ir paprasčiausių pilku megztiniu. Tiktai mažytis sidabrinis ženkliukas ant krūtinės rodė, kad jis šiame laive gali eiti, kur nori, ir veikti, ką nori.
      Įėjus Hermiui į palatą, apšvietimas automatiškai sustiprėjo.
      -Sveikas gyvas, - maloniai šypsodamasis pasisveikino Hermis.
      -Ne toks jau ir sveikas, - irgi bandė šyptelėti Tomas.
      -Kaip jautiesi?
      -Daug geriau, nepalyginamai.
      -Vis dar skauda?
      -Skauda, bet jau galiu apsieiti be chemijos.
      -Puiku, vadinasi, galėsim rimčiau šnektelėti.
      Tomas žinojo, kad tai ne į gerą.
      -Ar dar neišgijau.
      -Šiam darbui išgyti nebūtina. Tai bus daugiau protinė misija.
      Kantas krenkštelėjo.
      -Kaip ir T12? Padėti tik vieną sprogmenį?
      -Na, T12 atvejis komplikavosi. Bet vis vien tu jį išsprendei.
      -O kodėl laivynas tiesiog iš pat pradžių tos sumautos planetėlės nesubombardavo?
      -Mes negalime bombarduoti planetų, tai prieštarauja daugybei taisyklių.
      -Argi? O šešiolika miestų, dingusių po radioaktyviais grybais po mano išgabenimo?
      -Tai tik išimtys.
      -Visos šešiolika?
      -Juk gerai žinai, kad mūsiškių beveik nebuvo, o kur buvo... ką gi, visko nutinka.
      Tomą pradėjo siutinti ramus Hermio veidas katastrofos akivaizdoje.
      -Per šią ataką žuvo šimtai tūkstančių, niekuo dėtų, su sukilimu nesusijusių žmonių.
      -Karo aukos. Bet patys turėjo progą paklusti vadovybės įsakymui išduoti sukilėlius.
      -Netgi jei jie yra šeimos nariai? Juk beveik ketvirtis vietinių buvo sukilėliai.
      -Įstatymai aiškus. „Asmuo, dangstantis ir bet kaip padedantis sukilėliams, yra laikomas sukilėliu. Sukilėliai baudžiami mirtimi, nepriklausomai nuo nusižengimo mąsto“. Aiškiau nebūna. Be to, jie turėjo tris mėnesius sudėti ginklus ir pasiduoti Federacijos pajėgoms.
      -Kai aš buvau pasiųstas į pogrindį.
      -Tu buvai draudimo polisas.
      -Bet kažkodėl Federacijos kariai sėkmingai į mane pyškino per visą tą savaitę.
      Hermis apsimetė nustebęs.
      -Nejaugi? Turbūt tinkamai jiems neprisistatei.
      -Kurgi ne, kai jie pliekė į visus iš eilės. Jie klausinėja tik po to, kai įsitikina, kad taikinys nebekvėpuoja.
      -Na, šiaip jau turėjai proga išskristi laiku, ir nieks nekaltas, kad pražiopsojai tą šansą.
      Tomas nutylėjo.
      -Ir ką dabar siūlai?
      -Nesiūlau. Tai įsakymas.
      -O mano sveikata?
      -Jau sakiau, tai protinis darbas. Sveiko kūno tau nereiks.
      -Na?
      -Federacijos pasaulis už pasienio, M17. Yra pranešimų, kad kyla ar gali kilti neramumai. Tu vyksi savo tikrąją asmenybe, su tikruoju savo vardu ir karjera. Tomas Kantas. Konsultuosi vietinį saugumą ir padėsi išspręsti jų problemas. Misijos laikas neribotas. Jokių ginklų
      -Aš konsultantas? Kur aš susimoviau?
      Hermis Reka šyptelėjo.
      -Tu nesupranti. Federacijai grasina dvi nežemiškos civilizacijos. Turime ženklų, kad M17 pasaulis, kaip tik esantis už pasienio, pradeda kaisti, politine prasme. Valdžia nenori, kad M17 ištiktų T12 likimas. Jei toje planetoje Federacija praras valdžią, tai gali tapti vartais ateiviams. Mes to nenorime. Todėl mūsų tikslas yra užkirsti tam kelią, kol viskas neįsisiūbavo.
      -Aš konsultantas?
      -Nuvykęs į M17, susipažinsi su situacija, taikiais metodais viską užglaistysi. Atmink, tai pakankamai izoliuotas pasaulis, ir greitos pagalbos iš pašalies nesitikėk.
      -Kas tai per pasaulis?
      -Neturiu supratimo. Gyvenamas, oro atmosfera. Yra už pasienio. Tiek ir žinau. O atvirai, man ir nerūpi.
      Tomas nepatikliai žiūrėjo į Hermį.
      -Kada aš ten atsidursiu?
      -Po dviejų dienų susitiksime su krovininiu laivu, skrendančiu į M17. Juo skrydis truks apie pora savaičių.
      -Negaliu patikėti, - sau po nosimi suburbėjo Tomas. – Kaip jūs galit taip su manimi pasielgti? Juk aš vienas geriausių jūsų agentų, ir visi tai žino.
      -Dabar jūs esate saugumo konsultantas, ir taškas.
      -Mano namai Žemėje. Man reikia kai ką pasiimti, pasiruošti misijai.
      -Na, jūsų namuose tikrai rasime, ką apgyvendinti, jums nėra dėl ko nerimauti. Ir jūsų namuose nėra nieko, ko jums tikrai reikėtų šiam darbui.
      -Tai tremtis. Jūs taip atsikratote nereikalingais žmonėmis, kurie susimauna. Švariai, tvarkingai, legaliai. Ir niekas neturės prie ko prikibti.
      -Kaip ir kaip vadintumėme įsakymą, tremtimi ar nereikalingo žmogaus atsikratymu, jo turinys lieka tas pats.
      -Absurdas.
      -Tebūnie absurdas, jei jums nuo lengviau. Dabar jums siūlyčiau pailsėti ir pasistengti pasigydyti, kol turite šansą, nes krovininiame laive tokių sąlygų neturėsite. Sėkmės, Tomai Kantai.
      Hermiui išėjus, palatoje šviesa vėl prigeso iki prieblandos. Tačiau Tomo Kanto mintys užtemo iki pat juodumos.