Štai, guli pamuštas kvarklys.
O tau kas pasidarė?
Ar kvarkė palei kelią jis?
Ir kam tą akmenį lietei?
Štai, guli pamuštas kvarklys,
Mėgina keltis ir šokuot,
Bet tik ropot dabar jis geba.
Koją vilkdamas mano jis grįš.
Pašaipiai dėkoja tau,
Kam sulaužei koją.
Kvarkia… Nesuprasi, ką.
Koja – juk ne protas – neataugs.