Kuo kvepėjo Ramzis?

Prieš keletą mėnesių kaip riebi ir subrendusi lerva įšliaužiau į rašykus, tikėdamasi, kad pakaks stebukligo fėjos prisilietimo ir aš pavirsiu puošniu drugeliu. Šiek tiek čia pasisukinėjusi, pagalvojau, kad nebūtina skraidyti drugeliais, įdomu tapti ir uodu, kuris gali badyti kitus. Tačiau nei viena, nei kita neįvyko taip greitai, kaip vyliausi, pasirodė, kad kokono brendimo laikotarpis yra kur kas ilgesnis. Kartkartėmis pajusdavau, lyg ir kažkas keičiasi - luoba minkštėja, sparneliai ima tiestis. Bet ne, tas procesas, kaip ir daugelis kitų mano gyvenime buvo grįžtamas ir daugkartinis. Be to - dievulėliau, kaip baisu - drugeliai juk tegyvena vos vieną dieną, uodai, turbūt, ne ilgiau. Ką gi, beliko vartytis savo kiaute ir, besimėgaujant laikina ramybe, pakuždom bendrauti su kitais kokonais. Tačiau vieną dieną, visai netikėtai išgirdau gana drąsų drugelio beldimą. Iš garso galėjai spręsti, kad ten ne drugelio, bet viso drugio būta.  „Ei, kas ten bebūtum, ir kuo benorėtum tapti, padaryk man paslaugą“. Atlikti paslaugą puošniam drugeliui? „Bet aš juk dar neišsiritau iš kokono! ” – praveblenau. „Kam tau tas kokonas? Nesuprantami paistalai! - perkalbinėjo mane. - Ar negali būti gyvatė? Gyvatės jau gimdamos yra pasiruošusios kandžiotis, todėl dar tebebūdama kūdikis, gali pradėti darbą. “
      Pasijutau lyg iš lopšio iškritęs kūdikis, netikėtai suvokiau, kad šitą pasaulį valdo ne tik žavūs drugeliai ar niekadėjai uodai. O aš pati tikrai galiu būti pikta gyvatė, ne - kokia ten gyvatė, tik gyvačiukė.
      Apie gyvates kartą per radiją girdėjau tokią stulbinančią istoriją. Vienas žmogelis ėjo pasivaikščioti į mišką. Staiga iš medžio jam ant kupros nukrito gyvatė ir net keletą kartų suleido dantį į kaklą. Žmogelis ir anksčiau gyvačių įkandimų buvo patyręs, tad įvykį įvertino kaip gana nepavojingą, mat tame miške gyvena gausybė gyvačių, kurios kanda skaudžiai, bet nekenksmingai. Bet šis kartas buvo ypatingas, nes žmogelis nuo įkandimų mirė. Gydytojai pranešė, kad mažos gyvačiukės yra pačios pavojingiausios – jos neturi pakankamai patirties ir nežino, kad protingiausia nuodus pataupyti, kaip tai daro gyvenimo ragavusios senės. Iš įkarščio jauniklės gali net tik nužudyti nekaltą žmogų, bet ir pražūti pačios.

      Omnia_mea 2009-10-03 „Nebūties planeta“. Susitarkime taip: formatas – esė, skelbiamas atitinkamame skyrelyje. Skelbkite kada sugebėsite.
      Įsisavinau visus nurodymus. Susiieškau kūrinėlį. Vajė – žvaigždėtas! Nieko nieko, gyvatėle, nusiramink. Fantastika – va čia tai jau prasčiau. Fantastikos nesu nei dorai skaičiusi, nei komentavusi. Esu mačiusi kelis filmus ir jų nekenčiu, bet filmai lieka filmais, o literatūra yra literatūra, tad bandau nekurti išankstinių nusistatymų, o kiti gal nieko nepastebės – juk būna ir taip... Atsispausdinu, įsimetu į kuprinę šalia sportinių batų, sėdu ant dviračio ir minu. Įšuoliavusi į sporto centrą, susmunku tamsioje kertėje, skaitau. Skaitau. Negalvojau, kad tiek laiko gali prireikti perskaityti penkis puslapius. Bet, pasirodo, aš dar ir labai daug rašiau - pradžioje iš baimės, kad neturėsiu, ką pasakyti, o po to jau įkarščio varoma. Prikeverzojau visus lapų kampus ir paraštes, bet to nepakako, teko bėgti į priimamąjį prašyti dar vieno lapo. Tikras stebuklas, kad spėjau ir į treniruotę.
      Dabar belieka šifruoti, ko prikeverzojau, besėdėdama ant grindų sporto salėje, ir kaukšinti klaviatūrą.
      Ėch, ta nepatyrusi gyvatė! Inerciško egocentrizmo varoma, ji be atvangos tauškia tik apie save. Nieko, visi prasergam vaikiškom ligom. Bet dabar jau užteks, rimtai puolu prie „Nebūties planetos“.

      Pirmas klausimas, kurį net nemirksėdamas savo veide išpaišo autorius kiekvienam savo skaitytojui: ar patiko? Taip, patiko, tikrai.
      Antras klausimas: kaip supratau sužetą? Manau, tekstą galima būtų šifruoti labai įvairiai – tai klasikinė fantastika apie keliavimą erdvėje ir laike, tai mūsų spėliojimai apie dvasinius sluoksnius žmogaus egzistencijoje, tai mūsų sukurtų technologinių pasaulių alegorija. Manau, šiame tekste kiekvienas skaitytojas pats sau kažką prasminga gali susirasti.
      Tačiau labiau man rūpi panagrinėti tai, kaip autorius sugeba padėti skaitytojui siužetą suprasti ir įžvelgti kūrinio prasmę, kokias priemones naudoja ir ar tai atlieka sėkmingai.
      Pirmas įspūdis - tekstas parašytas tikrai meistriškai. Kalba sklandi. Pasakojime labai natūraliai pereinama nuo vieno paveikslo prie kito, pasaulis tiesiog skleidžiasi priešais skaitytojo akis. Pasakojimas pradedamas dialogu, kas yra gana efektyvi priemonė intrigai užmegzti, ir šią galimybę autorius išnaudoja pakankamai sėkmingai. Nuo pat pradžių skaitytojas įtraukiamas į veiksmą, supažindinamas su tematika bei veikėjais, kurių tarpusavio santykiai apčiuopiami patraukliai, todėl kyla noras daugiau apie juos sužinoti.

      Toliau norisi paklausti: kas yra šio kūrinio skaitytojas ir į kokią skaitytojų kategoriją autorius orientuojasi. Esama kūrinių, kurie skirti suaugusiems, bet su džiaugsmu gali būti skaitomi ir vaikams, arba atvirkščiai. Ne kiekvienas kūrinys turi potensialą tokiu tapti, bet, jei tokia galimybė yra ir autorius aktyviai to siekia, rezultatas gali būti stebinantis. Žinoma, ne visiems skaitytojams tai svarbu, daugelis, apie tai turbūt net nesusimąsto, tačiau aš, kaip mama, be galo žaviuosi vaikiškomis knygomis, kurias skaitydama su vaikais jaučiu prasmingą pasitenkinimą - o dar geriau - jei mano aštuonmetė dukra gali skaityti mano mylimiausią romaną ir jame rasti sau gyvenimiškos tiesos, nors tekste visai nefiguruoja jai aktuali problematika. Aptariamame tekste irgi įžvelgiu tokio daugiasluoksniškumo užuomazgas ir tai, mano manymu, galėtų kilstelėti kūrinį aukštyn, bėda tik tai, kad tokios užuomazgos atsirado be autoriaus pastangų ir nebuvo išgrynintos, o tai, savaime suprantama, turi ir savo pasekmes. Nes, kaip žinome, už dyką niekas gerų prekių nedalina. Manau, autoriui būtų buvę naudinga prie to truputėlį padirbėti ir apsispręsti - ar, amžiaus aspektu, jis siekia pateikti daugiasluoksnį kūrinį, ar, visgi, pasirenka dėmesį telkti ir gilinti kitas teksto ypatybes.

      Viena iš kūrinio temų yra amžius. Tai įdomi, prasminga tema, kuri suteikia tekstui gylio. Vienintelis kabliukas – tai prikišama per dažnai ir, galų gale, pradeda erzinti nuolatiniai pasikartojimai: „ (...) biologiškai atrodė keturiasdešimt penkerių“; „Romeo galva ilsėjosi tarp visai neblogai per tuos du šimtus metų išsilaikiusių krūtų. “; „Šimtametis paauglys pamažu budo. Seniai išnykusių mirtingųjų akimis žiūrint (...) “. Iš patirties žinau, kad, norėdami kažką įrodyti, taip užsidegam, kad pamirštam, kur eina ribos. Beskaitant kyla noras čiupti autorių už rankos ir ir pakuždėti jam į ausį: apie tai jau kalbėta pirmame puslapyje, daugiau nebereikia, bent jau ne taip intensyviai ir ne taip šabloniškai.

      Mistika. Tekstas apgobtas mistikos, o mistika, kaip žinome, vienus žavi, kitus erzina. Save pačią turbūt priskirčiau prie pirmųjų, ir būtent todėl tikėjausi, kad mano lūkesčiai pasiteisins. O kaip gi buvo iš tikrųjų? Taip, tas tiesa – daugiausia mistikos slypi ne ten, kur daug pasakyta, o ten, kur nutylėta. Bet manau, kad tokia taisyklė negali būti be išlygų taikoma šiam tekstui. Čia būtent ir pasigedau kalbėjimo vardan mistiškumo gilinimo, todėl tokie sakinukai, kaip „Mintimis iššaukė reikiamas vidaus galias”, mane be galo nuvylė. Manau, mistika šiame tekste sustiprėtų ir ji taptų kur kas gardesnė, jei tai būtų stipriau išplėtota, įvardinta, konkretizuota. Tuo tarpu dabar viskas tik praslysta skaitytojui pro akis ir pro pirštus. Žinau, kad tai padaryti nelengva, bet galbūt tai ir turėjo būti svarbiausias uždavinys kuriant šį tekstą?
      Norėjosi, kad autorius daugiau pasiglamonėtų su savo mistiniais elementais, o galbūt netgi priartėtų prie meilės akto. Dabar susidaro štai toks įspūdis: turime fantastinį siužetą, nerealistiškus veikėjus, sunkiai suvokiamus procesus, tačiau skaitytojui apie tai nepateikiama jokių pikantiškų detalių. O galimybės juk neribotos! Sakysim, vietoj jau minėto, atleiskit už įžūlumą, gana pigaus sakinuko „Mintimis iššaukė reikiamas vidaus galias” galima būtų išplėtoti turtingą vaizdinį. O ką jau kalbėti apie keletą sykių kartojamą „per vidų“. Ir vėl – galimybių čia begalės, nuo tradicinių „per širdį“, „per sielą“, iš filmų girdėtų „cyber“ iki autoriaus sukurtų perliukų, kas šiuo atveju ir būtų buvę tinkamiausia. Esu įsitikinusi, kad šis autorius tikrai pajėgus pateikti skaitytojui gardų naujadarą. Tik buvo patingėta.
      Panašiai nutiko ir su veikėjais. Norėtųsi, kad autorius bent truputėlį padėtų skaitytojui susikurti jų vaizdą. Tereikia visai nedaug, galbūt vienos vykusios detalės – gal Ramzis ir Niagara yra mėlyni, gal jų kūno temperatūra +135 C, o gal jie visai bekvapiai? Dabar atrodo, kad apie aplinką gaunam daugiau žinių, nei apie veikėjus. Tai nebūtų blogai, jei toks pasirinkimas būtų apgalvota ir maksimaliai užaštrinta strategija, bet atrodo, kad taip nėra. Ar aš ir vėl labai klystu?
      Turiu prisipažinti, kad vargau, bandydama suprasti, ką simbolizuoja sraigė. Gal koją pakišo tai, kad „sraigė“ visų pirma ir primena ne ką kita, o tikrą sraigę su savo išvaizda, savybėm, elgsena - nuo to tiesiog buvo sunku atsiriboti. O gal kaltas mano, kaip skaitytojos, ribotumas?
      Ir dar kilo toks keistas klausimas – kaip gi ten su tuo Marsu? Ar iš tiesų buvo taikomasi į Marsą kaipo tokį? O gal čia aliuzija į tradicinį Marso suvokimą ir to reikšmę mums, kaip šio laikmečio gyventojams? Jei nei viena, nei kita, labai stebiuosi, kad buvo pasirinktas šis vardas. Gal ir vėl pasirodysiu be galo įžūli - tebūnie, bet pasakysiu, kad ir čia autorius patingėjo, tikėdamasis lengvai išsisukti. Kodėl gi nesukūrus kažko negirdėto, kur galima būtų sudėti visą savo fantazijos galią? O dabar ne tik esam verčiami tenkintis apdulkėjusiu vietovardžiu, bet dar ir visi Marso aprašymai yra ne kas kita, kaip giliai į tradicinį mūsų supratimą įsišakniję reginiai („visureigiai, skaidrūs pastatų kupolai, skafandrais dėvintys žmonės“ – tarytum būtų iškirpta tiesiai iš filmo; „Vaikai čia gimsta įprastiniu būdu“ – hmm, jei taip būtų kūrinio Marse, marsiečiai šito nepultų taip atvirai įtikinėti, bet susidaro įspūdis, kad autorius daro prielaidą, jog iš tikrųjų ten yra kitaip). Truputėlį liūdna.
      Tą patį galima būtų pasakyti ir apie “laumes“, “kaukus“. Fantazija, fantazija, fantazija!


      Na, o dabar noriu pereiti prie teksto formos bei konstrukcinių ypatybių aptarimo.
      Mano manymu, kūrinys pasižymi sėkmingai sukonstruotais sakiniais, kurių jungimas į teksto intervalus atliktas meistriškai. Galbūt nesu habili tokius aspektus aptarinėti, nes tie, kurie pažįsta mano rašymo stilių, gali apkaltinti, jog esu šališka. Ir visgi nepabijosiu išsakyti savo nuomonės. Beskaitant kūrinį, tikrai daug malonumo teikia sėkminga kaita tarp ilgų, konstrukciškai sudėtingų sakinių ir trumpų nuograužų. Dauguma sakinių tekste yra neilgi, susidedantys iš dviejų arba trijų komponentų (ne žodžių). Jie skamba lengvai ir juos skaityti patogu. Yra ir kur kas ilgesnių, kurie, kaip vingiuota upė, su pagreičiu skaitytoją praneša pro informacijos sangrūdas. O pagrindiniai akcentai, kaip kertiniai akmenys, sudėlioti iš trumpų, kapotų sakinukų. Ištraukus iš konteksto, jie liktų visiškai beprasmiai, kaip nesusiformavę kūdikiai. Tačiau tekste jie, kaip vinys, palaiko visą namą. Tai yra be galo efektyvus būdas akcentuoti, išryškinti, patraukti dėmesį. Bet, siekiant tobulybės, reiktų dar kartą apgalvoti, kur tokius akcentus dėlioti. Nepamirškime, kad taškas užima daug vietos.
      Nuo kalbos apie sakinius pereikime prie skaidymo pastraipomis. Deja, beskaitant man susidarė įspūdis, kad tai šiame kūrinyje daug kur atlikta nevykusiai. Mintyse iškilo vaizdas, kad pastraipos čia subadytos kaip pavieniai tvoros kuolai, o norėtųsi, kad jos būtų supintos į pintinę, viena kitą papildydamos, pratęsdamos, paaiškindamos. Neigiamai veikia ir tie tarpai po kiekvienos pastraipos, bet čia jau turbūt daugiau susiję su bandymu pateikti tekstą taip, kad, beskaitant ekrane, akis nepavargtų.
      Keistai atrodo ir dialogų paskirstymas – iš pirmo žvilgsnio galima pagalvoti, kad autorius sąmoningai bandė juos kaip ketureilius tolygiai išmėtyti po tekstą. Dialogus Omnia, be abejonių, kuria meistriškai. Savo žodžiais jis šaudo gana taikliai, todėl ir dialogų kalba gana vykusi. Bet retkarčiais susidaro įspūdis, kad jie per daug surežisuoti, pernelyg sklandūs, „švarūs“, išbaigti, o tai galiausiai pradeda kelti nuobodulį. Vargina ir tai, kad į veikėjų lūpas bandyta sukišti per daug informacijos, kurią tekste galbūt buvo galima perteikti kitais būdais. Žinoma, kartais dialogai ir kuriami su tikslu perteikti informaciją, bet visgi pasigedau žaismo. Esu tos nuomonės, kad viena iš svarbiausių (nors, jokiu būdu, ne vienintelė!) dialogų paskirčių yra veikėjų charakterio artikuliavimas ir konkrečios situacijos daromo poveikio veikėjui atskleidimas. Tikrai siūlyčiau autoriui drąsiau pažaisti ir nebijoti savo dialogų išplėtoti. Dabar trūksta lengvumo, atvirumo, ilgesnių pertraukų tarp klausimo ir atsakymo, prasilenkimų, nesusipratimų. Konfliktų.
      Kartais tiesiog jaučiasi bereikalingas skubėjimas, pavyzdžiui:
      „– Laume, ar mes dar susitiksim? Kuo tu vardu?
      – Pilyje nėra vardų. Nemanau. Dabar tu daug keliausi.
      – O, mielai! Aplink visą žemę! Bet juk kartais susisieksime vidumi?
      – Jei tik norėsi, mielasis. Kol sutiksi kurią nors kitą... “
      Jei norima pabrėžti, kad čia savo greitakalbę pila pasimetęs paauglys, bandantis vienu ypu užduoti visus jam rūpimus klausimus, reiktų dar valandžiukę padirbėti. O jei to nesiekiama, norėtųsi, kad autorius sulėtintų tempą ir tiesiog prisėstų savo smėlio dėžėje.

      O štai čia, mano manymu, nuostabiai parašyta:
      – Kuo tu vardu, jaunuoli?
      – Ak taip! Tuoj. Minutę... Romeo.
      – Ramzi, nedrįsk! O mūsų sala? Neišlaikysiu viena!
      – Aš tavęs palauksiu, mergaite.
      Dialogas puikiai atskleidžia įvykusį pasikeitimą – Ramzio suaugimą ir vaikų susvetimėjimą. Tai galima buvo dar labiau sustiprinti visiškai atsisakant minėti Niagaros vardą paskutinėje pastraipoje prieš šį dialogą.

      Paminėjusi Niagarą, dar panorau sugrįžti prie siužeto. Kiek suprantu, būtent čia vyksta Ramzio atsisveikinimas su Niagara. Gal jis pats to ir nesupranta, bet skaitytojui turėtų būti duotas ženklas, nes dabar viskas susiklostė taip – mergytė lakstė, žaidė, suvaidino svarbų vaidmenį, o staiga dingo, ir daugiau apie ją nė žodžio. Nors palaipsniui visas dėmesys nukreipiamas į Ramzį, ir jis neginčytinai tampa pagrindiniu veikėju, visgi, perskaičius paskutinį kūrinio sakinį, kyla klausimas – o kur gi Niagara? Manau, jei jau nepatingėta teksto pradžioje padirbėti vardan to, kad skaitytojas šią veikėją pamiltų, reiktų suteikti ir galimybę tinkamai su ja atsisveikinti.

      Kaip minėjau, su fantastikos žanru literatūroje rimčiau susiduriu kone pirmą kartą, bet šis kūrinys mane nustebino savo turtingumu - jame fantastika skaniai susilydo su pasaka, lyrika, romantika, filosofija. Bet, jei yra noras tekstą išgryninti, manau, reiktų dar šiek tiek padirbėti. Fantastikai trūksta pikantiškumo, pasakai vaizdingumo, romantikai veikėjų tarpusavio santykių išbaigtumo, filosofijai stipresnių prasminių akcentų.

      Ką gi, panašu, kad gyvatės rezervas senka, jau galėtų apsvaigusi paleisti aukos kaklą ir ramiai kristi ant žemės pailsėti. Bet – nebūtų ta gyvatė kvaila ir nesubrendusi – pajutusi gilumoje likus dar keletą lašelių, nutarė darbą atlikti iki galo. Ypač, kai suprato, kad tas užpultas žmogelis yra ne bet kas, o pats meistras.

      Kadangi tekstas parašytas puikiai, kyla noras iššluoti ir pačias mažiausias šiukšlytes bei nesklandumus. Todėl nutariau prikišti dar keletą sakinukų, kurių stilius ar kalbinė logika man pasirodė keistoka arba jie tiesiog netaisyklingi sintaksiškai.

      „Tarsi kas nors gyventų kokį nors kitą, neamžiną, gyvenimą. “ Taip, koks nors kitas autorius galėtų kaip nors praslysti su tokiu „tarsi, kaip nors“ sakiniu, bet tik ne Omnia, nes jis, kaip pats sakosi, geba rašyti, todėl privalo tai iki galo įrodyti.
      „Atsibus maždaug dvidešimties. Bus paauglys. Ištiesė nugarą, ranka pasitaisė plaukus. Parko takeliu nedrąsiai sėlino artyn gal septynerių metų mergaitė. “ Bandymas atsikratyti nereikalingais įvardžiais yra girtina strategija, ir visgi, kai pastaipėlėje minimi net trys veikėjai, reiktų aiškiau pabrėžti, kas yra kas. Tekste aptikau ir daugiau vietų, kur, mano manymu, reiktų akcentuoti, apie kurį veikėją rašoma.
      „Tą viešą būties sluoksnį, kuriame panorėjęs galėtum susitikti kiekvieną vaiką, paauglį ar dirbantį žmogų. “ Atleiskit, jei klystu, bet, kiek suprantu, galima susitikti su vaiku arba sutikti vaiką.
      O kas čia per teiginys: „Ramzunijus beviltiškai suseno…”? Ar tikrai jis taip jau beviltiškai suseno? Nemanau.
      Kadangi modernioji pedagogika teigia, kad kiekvieną kritiką reiktų tiek pradėti, tiek užbaigti pagyrimu, savo vietoje čia bus ir šis nuostabus autoriaus palyginimas: „Kabino ore iki uogų raudonumo įkaitusius klausimus. ” Tiesiog nepakartojama!

      Ką gi, gyvatė jau tikrai pavargo. Tikiuosi, kad autorius gyvas. Skubėkite - kvieskite greitąją. Bet nepamirškite, kad, Omnia žodžiais tariant, „žmogus sensta tik dviem atvejais: kai to nori, ir kai yra gydomas“. Tad gal greitai vietoj autoriaus turėsime Romeo? Oi ne - juk laumė aiškino, kad jis pats pasirinks sau naują vardą.
      Beje, ne visiems kenkia gyvačių nuodai. Girdėjau, kad plačiaragiams elniams nekenkia. O plačiaragis elnias juk nedaug kuo skiriasi nuo žvaigždėmis pasidabinusio rašyko.