Bijai vilko neik į girią

Tarp medžių bruzdėjo kažkoks gyvis. Tai galėjo būti tiek tigras, tiek šuo. Buvau apsirengęs odine striuke kuri saugojo nuo lietaus lašų ir stipraus vėjo. Rankose turėjau ginklą, bet šiandien dar nebuvau jo panaudojęs. Po mano kojomis buvo šlapi spygliai ir sąmanos, o aplinkui tik pušys, eglės, vietomis koks nors beržas. Suplojau rankomis. Iš krūmų purptelėjo tik paukštis.

- Važiuojame dar kilometrą, žiūrėk į koordinates, - žemu balsu pranešė vyresnysis, kuris kalbėjosi su savimi, nes mašinoje sėdėjo vienas. Automobilis buvo įdomus tuo, jog net ir viduje buvo apdažyta maskuojančiom spalvom, ant sėdynių augo samanos, o durų rankena priminė apdžiuvusį rąstgalį. Pabuvęs gerą valandą pradedi manyti, kad ne tik priešais tavęs nemato, bet ir pats esi vienas su gamta. Kareivinėse automobilį vadino giraite.

Kambarys buvo apstatytas minimaliai. Čiužinys, stalas su kompiuteriu, bokso kriaušė. Atrodė, kad jame gali gyventi koks nors karys, bet gyveno kažkoks neaiškus tipas. Ant sienos pakabintos lentos jis paišė įvairias schemas, atlikinėjo skaičiavimus. Viskas atrodytų labai rimta, bet jis daug juokėsi. Kambaryje smilko suktinė. Išgirdęs beldimą jis atidarė duris. Pro jas sušvito saulė, tolumoje matėsi palmės, jūra, smėlis ant kurio stovėjo aukštas, stambus vyriškis. Jo rankose buvo picos pakuotė.
- Truputį nesiderina, - rodydamas į picą pradėjo juoktis.
- Viskas derinasi, - tik pasakęs bandė spirti į pilvą, bet šis pasitraukė ir jau buvo pristatęs prie galvos pistoletą. Netrukus jie atsidūrė kambario viduje, kur prie radiatoriaus prirakintas vyriškis aiškinosi nieko nežinąs. Jis juo patikėjo ir paleido.

Pribėgęs prie picų autobusiuko ištraukiau iš jo kelias picas ir nuėjau link namo. Namuose nieko nebuvo, paskambinau dar kartą, bet namuose nebuvo nieko. Užlipau į palmę ir nutariau palaukti. Pavargusios nuo ėjimo per bruzgynus kojos norėjo poilsio. Kiek patupėjęs pamačiau atvažiuojantį karinį autobusiuką ir iš jo išlipantį taikinį.

Jis žinojo, kad šiandien jam yra užsakytas samdomas žudikas. Bet nebijojo dėl nieko, palenkęs medinę rankeną ramiai išlipo iš mašinos ir nuėjo link namų. Akies krašteliu jis matė, kad medyje kažkas tupi, tai galėjo būti tiek beždžionė, tiek paukštis. Pasigirdo skambutis į duris.

Nušokau nuo medžio ir pribėgau prie durų, mačiau kaip jis įėjo į vidų, todėl žinojau, kad man pasiseks. Rankose turėjau picos dėžę, o nugaroje už diržo - pistoletą. Pasibeldžiau. Po antro beldimo iš lėto atsidarė durys. Bet jis suprato, kad atėjau jo. Vos išnešiau sveiką kailį, bet negalėjau suprasti, kodėl jis mane paleido. Eidamas mišku išgirdau pypsėjimą striukėje. Tai galėjo būti tiek pranešimų gaviklis, tiek telefonas.

- Dešimt, devyni, aštuoni, septyni..., - kambaryje girdėjosi balso aidas, rankoje jis laikė jungiklį.