Pranašo Gano mitas

Vieną ramų vakarą ant kalno sedėjo senas pranašas Ganas. Senas žilabarzdis pranašas stebėjo kaip saulė leidžiasi ir iš lėto leidžia įsivyrauti mįslingai nakties tamsai ir Mėnuliui. Tą naktį mėnulis švytėjo ypač ryškiomis spalvomis, o senis Ganas kaip ir kasnakt gulėjo ant žolės ir gerėjosi žvaigždėmis, kol staiga iš dangaus platybių pasigirdo paslaptingi garsai: rami būgnų melodija ir švelnus tylus balsas nustebino net patyrusį pranašą: jis pakilo nuo žolės, atsistojo ir žiūrėjo į dangų: žvaigždės tą naktį spindėjo nerealiomis spalvomis. Apstulbęs Ganas klausėsi iš tamsaus nakties dangaus sklindančios muzikos, o kai ji pamažu nutolo, jis nusprendė nusileisti žemyn nuo kalno į mišką ir numigti. Nusileidęs į tamsų mišką, senis Ganas greitai užmigo savo mėgstamiausioje vietoje – septynių medžių apsuptyje. Naktis buvo rami..
Po valandėlės pranašas staiga pabudo – jį užklupo gaivi nakties vėsa. Vos tik prasibudinęs ir pakilęs ant kojų Ganas pajuto švelnų ir malonų vėjelį, kuris lyg norėdamas kažkur nuvesti išmintingąjį pranašą, putė tiesiai į jį. Ganas nužengė paslaptingu vėjo keliu ir staiga pamatė liepsną ant kalno, visai ten pat kur dar vakare sedėjo. Vedamas švelnaus vėjo, Ganas kopė į kalną, norėdamas pažiūrėti kodėl dega liepsna. Tamsią naktį sunkiai į kalną lipusį Ganą pribloškė dieviška šviesa iš dangaus – tai buvo Dievo ranka, kuri užkėlė pranašą ant kalno. Dievas tarė:

- Pranaše Ganai, tu visą savo gyvenimą buvai dievobaimingas ir rūpestingas. Dovanoju tau Rojaus augalėlį, kuriuo turėsi rūpintis ir kas rytą sudeginti po septynis lapelius ant šio kalno, nes šie lapeliai skleidžia Dieviškąją energiją ir pažadina gerus jausmus. Jei nevykdysi mano paliepimo, neteksi savo dovanos ir žemės atmosfera taps užteršta pragaro smalos garais. Tu kas rytą turi sudėti septynis medelio lapelius ant šio kalno ir septynis kartus mostelti pirštu, taip prisišauksi ugnies sitchijos valdovę Sensi, kuri tau ir uždegs stebuklinguosius lapelius.

- Gerai, Dieve, aš prižadu rūpintis Rojaus medeliu tol, kol esu gyvas.
- Tol, kol rūpinsies šia dovana, būsi nemirtingas!

Šviesa pamažu išblėso ir Dievo balso aidas nutolo, o palaimintas pranašas Ganas gavo ne tik Rojaus augalėlį, tačiau ir galimybę pasikviesti ugnies stichijos deivę. Senis visą likusią naktį sedėjo ant kalno ir laukė kol pagaliau prašvis. Septintą valandą ryto, jau prašvitus, danguje nuskambėjo ta pati melodija, kurią pranašas girdėjo skambant naktį ir suprato, kad atėjo laikas įvykdyti Dievo įsakymą. Ganas sukrovė lapus ir, žiūrėdamas į giedrą dangų, septynis kartus mostelėjo pirštu. Dieviška liepsna staiga nušvito ant kalno ir lapai ėmė degti. Jie pasklido po visą žemę, gyventojams atnešė gerą nuotaiką ir laimę. Pranašas Ganas ir ugnies stichijos valdovė Sensi vadino tai Dieviškaisiais debesimis, o paprasti žmonės vėliau šį dalyką išmintingojo pranašo garbei vadino Ganja.