Iš visos širdies

Atleisk... žinau, turiu mylėti.
O kaip kitaip!
O kaip kitaip galiu atsidėkoti?
Nes meilei prilygsta tiktai meilė,
Niekuom kitu neatsilyginsi už ją.
Dieve mano, aš tokia tuščia!
Nepasėjo manyje visokeriopo džiaugsmo,
Nei krūtinėj šilto jausmo...
Jaučiuosi permatoma it stiklas.
Niekas - aš vardu, Nieko neturiu,
Niekuom patenkinta ir viską vaidinu.
Kas, be tavęs, galėtų man šitaip atsiduoti?
Gėlės, kurias padovanojai, žydi iki šiol.
Jos išskleidė šaknis manoj širdyj.
Norėčiau pasakyt žodžius - Aš myliu!
Bet nežinau, ar tai tiesa, ar šie jausmai tikri...
Todėl verčiau tylėsiu lyg akmuo.
Niekuom buvau, Niekuom esu, Niekuom pavirsiu.
Gal tu išmokysi mane, ką žmonės jaučia?
Bet tuomet jau nebebūsiu savimi.
Atleisk... žinau, turiu mylėti.
Mylėt-mylėsiu. Taip, kaip Niekaip Niekada Niekas nemylėjo...