Pasaulis 9

Aš važiavau tolyn, bet jaučiausi nelyginant amerikiečių artistas, Holivudo studijoje vaidinantis sceną dviaukščiame autobuso viduje. Sėdėjau vienas antrame jo aukšte, priekinėje sėdynėje, stebėjau kelio juostą, iš abiejų pusių vientisai apaugusią žaliais medžiais. Vairuotojas nebuvo nusiteikęs važiuoti kiek lėčiau, nei įprastai, todėl lapuotos medžių šakos daužė autobuso viršų, mano šoninį langą. Jaučiau kaip stengdamasis išvengti susidūrimo vairuotojas suka vairą, bet medžių šakos vis tiek priartėdavo, ir mes kartu pajutę jų smūgį, kiek įsitempdavom.

Galop pasiekiau East Greanstedo miestelį, ir viskas liovėsi. Diena ėjo vakarop, ėmė vėsti. Turbūt jau pilki debesys kaupėsi virš namų, į kuriuos aš žvelgiau.
Kai sustojom, įlipo jauna anglė, matyt kaliaujanti namo. Važiavome greitai, ir ji paskubomis užlipus laiptais atsisėdo netoli manęs, bei įsikibo priešais sėdynės atlošo. Tarp mūsų atsirado vienas kito neliečiamumo siena, kurią aš atskyriau iš žvilgsnių ir tylos, tvyrančių po autobuso stogu, virš medžiaga aptrauktų sėdynių. Buvau tikras, kad vos prabėgus keletai minučių, tokia mūsų sukurta iliuzija baigsis.

Važiuoju jau netoli Brightono, ir tarsi pagyvėju. Nutrūkus miesteliams, medžiams ir krūmynams, tolumoje išvystu kalvą. Šlaite ganosi didelės baltos avys. Neįžiūriu kas jos aukštumoje auga, taip pat sunkiai įsivaizduoju kokio tikroviško ji yra aukščio, bet matau ten daug tankios žalumos. O paskui ją pakeičia visiškai plika aikštelė. Ar vietiniai gyventojai lipa į tą viršūnę?.. Apima siaubas, pagalvojus, kad niekas nepastebi nuostabaus gamtos kampelio. Tada mane suplėšo mirtina mintis, kad ir koks gražus man šis vaizdas - jis tik mano. Jaučiuosi savo vaizduotės režisierius, kuris gali bet kada viską techniškai sugadinti. Užtektų, čia pat išokti iš autobuso ir pasileisti link stūkstančio svajonių kalno. Niekada jis nebus daugiau toks įdomus - taptų tuščia vieta. Gal atsirastų kažkur kitur. Aš puikiai atsiminčiau kas jo viršūnėje.

Staiga autobusas sustojo ir aš išvydau jūrą; virš jos ant tilto atrakcijonų parką, mirgančias įvairių spalvų bei dydžių supynių leputes, tada triukšmingas sausakimšes aludes.
Iš pradžių patraukiau link jų, neatsakydamas į klausimą kodėl aš ten einu, į žingsnius sudėjęs savo kasdieninius sunkumus, o gal visą gyvenimą. Atrodė, einu ilgai. Visi stengėsi mane aplenkti. Vilkausi šaligatviu jausdamasis nereikalingas, staiga apsunkusiu kūnu, pražilusiais plaukais, užsimetęs laisvą seno sukirpimo velvetinį švarką, po kuriuo man buvo jauku, aš slėpiausi. Staiga kažkas šuktelėjo.
- A! Iš kelio!
Aš pašokau, nes pirmiausia kažkas skaudžiai stuktelėjo man į sėdmenis ir tarpukojį. Išvydau dviračio rankenas, tvirtai įremtas rankas, pajutau skausmą.
Ką tik išdygusi mergina tarė:
- Žiūrėk, čia dviračių takas. Neskauda?
Aš sutrikau. Jos klausimas pasirodė kiek juokingas, ištartas taip, lyg kažkada vaikystėje klausdavo mama, kada nugriūdavau. Žinoma, man reikėjo eiti savo puse, bet dabar tai atodė nesvarbu.
- Ką? - ištariau ir žengiau pora žingsnių į šoną. - Nepastebėjau, - burbtelėjau, kažkodėl užsižiopsojęs į jos skylėtas sportines pirštinaites.

Netrukus užlipo atgal ant dviračio. Turėjo gremėzdišką kuprinę, todėl nuvažiavo neskubėdama, bei žvalgydamasi aplinkui, tarsi tikėdamasi kur greitai sustoti. Mačiau, kaip pasuko link tilto, tada privažiavusi vartus nušoko nuo dviračio ir jį nusistūmė kažkur į juodą žmonių gilumą, greitai pamiršusi apie mane.
Mano tarpukojis maloniai sutvinksėjo, vieta kur įsirėmė jos plonas dviračio ratas; ten nebejaučiau skausmo. Ėmiau iš naujo režisuoti, ir blogiausia tai, kad norėjau savo sceną įgyvendinti, padaryti ją tikra. Aš išvydau prašviesėjimą, radau atsakymą į klausimą, kodėl pasukau šia kryptimi link atrakcionų parko ant tilto. Dabar norėjau pažinti tą merginą, kuri sukėlė man skausmą.
Aš esu išsekęs sužeistas gyvulys.