*****

Aš esu dailus nekaltybės medžiotojas.
Ketinu tave perverti savo kalavijo spindesiu.
Tu pajusi pasakų šalį naikinančią ugnį,
O aš tik siaubingą baimės neišvengiamybę,
Jog visa tai kažkada baigsis.

Kiekvienu judesiu, ištobulintu iki instinkto abejingumo
Galąsiu surūdijusią geležį į tavo vaikišką ašarą,
Priversiu tave, lyg paukštelį, čiulbėti giesmę kurtumui.
Ji bus pražūtingo karo himnas ir sauja nuodų į upelį
Iš kurio ateis atsigerti tavo vaikystė.

Tu pajusi mano lūpas ant kaklo, grakštaus lyg meilės kvapas
Ir nusmelks pasibjaurėjimas,
Nes mano bučiniai it netekties paukščiai,
Kapojantys tavo svajones, snūduriuojančios patikliose akutėse.

Tačiau tu tirpsi švelniai- lyg sniegas,
Virpėsi kaip snaigė išnyksianti delne,
O pravertų lūpų kampučiuose leisis saulė,
Raudonų rožių krūmas drovėsis smalsumo.

Tuomet visos metalinės spynos bus atrakintos,
O tūkstančio laukinių arklių kanopų bildesys
Sukels milžinišką nuodėmingų dulkių debesį!
Jis užmūrys balzganos šviesos plyšyje
Atmerktą sąžinės akį.

Atodūsius pakeis kraujas.
Tada aš, nuvilkęs tave į šalį, atsipūsti,
Nes šaltos širdies katakombose, dar yra vietos karo trofėjams.