Rašyk
Eilės (76457)
Fantastika (2231)
Esė (1523)
Proza (10700)
Vaikams (2594)
Slam (50)
English (1173)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 2 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







O kaip jis kvepia. Pavasariu ir dangaus mėlyne. Vasaros audra ir šviežiai nupjauta žole. Ir dar Medžiokle.
Valdovas dovanojo jam mane ir aš pirmą sykį buvau dėkinga už tai. Tikiuosi, jis nesityčios iš manęs, prašydamas vėl tapti dvikoje. Man to visai nesinori, nes naujas šeimininkas taip maloniai kvepia.
Valdovas privedė prie apsirengusio marga forma dvikojo ir pasakė:
- Norėjote kilmingos vilkšunio kalaitės? Chirurgas visada linkęs atsidėkoti.
- Pasakykit Chirurgui, kad mielai jį grabe matyčiau, - atsakė eilinė Auka. - Bet už dovaną dėkoju.
Vyras pabandė pakasyti mane už ausies, norėdamas prijaukinti, bet aš nepasidaviau. Nors jo kvapas taip vedė mane iš proto. Net nesupratau, kas su manimi darėsi, juk tai tik dar viena mano Valdovo užduotis. Bet kodėl jis taip kvepia?
- Chirurgas sakė, kad po to, kai padėjai jam atsikratyti Šato, jis neturi tau jokių zajavų.
- Dar sykį perduokit jam, kad nusipirktų baltas šlepetes. Jų prireiks, jei nuspręs manimi susidomėti.
Naujas šeimininkas sugriebė mane už apykaklio ir papurtė. O kaip jis kvepia. Pabandžiau jam palaižyti ranką, norėdama išsiaiškinti ar tai ne naujausias dezodorantas.  Vyriškis - patinas leido.
- Ne, jo kvapas eina iš vidaus. - Nusprendžiau.
- Apykaklę, – atsegė ir pratiesė Valdovui, - perduokit Chirurgui. Man ji nereikalinga. Kalė ir taip klausys manęs.
Čia laisvės kvapai visiškai užpildė mane ir pradėjau raitytis apie naujo šeimininko kojas. Valdovas tik pasiuntė man kvapą, kad neišdykaučiau ir grįžčiau pas jį po sekančios pilnaties.

Aš bindzenau šalia naujo šeimininko ir uosčiau jį. Neviltis, vienatvė, pagieža – visu tuo kvepia dauguma dvikojų, bet nuo kario sklido visai kitas pojūtis. Ramybė – būtent taip jo kvapą įvertinau ir dar sykį užsinorėjo jį palaižyti pasistiprinant energija. Ir dar Žinojimo kvapas.

Medžiojamas parvedė mane į savo namus. Iš karto apuosčiau visus kampus ir įsakiau naminiui netingėti, o tai vorai visiškai įsijautė. Suvalgiusi porą iš jų, parodžiau Tinklų Prižiūrėtojui, kad dabar aš atsakau už tvarką šiuose kambariuose.
Nusileidusi į priimamąjį pasitryniau į Šeimininko kojas. Iki pilnaties liko pakankamai naktų, kad galėčiau išsiaiškinti iš kur pas jį tas Žinojimo kvapas. Net leidau jam pakasyti mane už ausies ir papilvę. Nuo jo prisilietimo sustandėjo pieno liaukos ir supratau, kad, po Valdovo, tai dar vienas dvikojis, kuriam noriu atsiduoti.
Einam, - pasiuntė man kvapą.
Sekdama paskui į rūsį, galvojau – iš kur pas naują Šeimininką sugebėjimas siųsti kvapus. Jis ne vampyras, ne vilkolakis ir net ne miškinis. Panašiai kvepėjo abu raganiai prieš mirtį, bet pas juos nebuvo Žinojimo kvapo. Medžiojamas praleido mane pirmyn į vėsią irštvą ir pajutau, kad čia viskas kvepia Pavojumi bei Skausmu. Norėjau sprukti atgal laiptais, bet tvirta ranka sugriebė ir prispaudė mane prie žemės.
- Įdomu kokią šunybę sugalvojo Chirurgas, dovanodamas paprastą kalaitę, nuo kurios mano žiedas paraudo? 
Sidabrinė grandinė apjuosė mano kūną ir skausmas pradėjo deginti kailį.

- Šliundra, prostitutė, - motinos antausiai žeidė mažiau negu išdavystė. Ji net ir nesiruošė tikėti manimi, iš anksto nusprendusi klausyti tik patėvio.
- Visus metus stebėjau, kaip tu uodegą prieš jį vizgini, nuvilioti nuo manęs nori, - dar vienas antausis nuskambėjo mano galvoje.
Stora girta moteris, kurią visada vadinau mama, pasitaisė savo kažkada buvusius šviesiais  plaukus. Patėvis stovėjo jai už nugaros ir šaipėsi, duodamas suprasti, kad sekantį kartą jis tikrai pasieks savo tikslą. Staiga motina pagriebė nuo krosnies samtį ir žiebė jam į kaktą.
- Nebus ji niekada tavo, nes nuo šiol kojos jos nebus šiuose namuose.
Patėvis apsipylė krauju ir išsigandęs pabėgo, o mama pradėjo artintis prie manęs, stuksendama samčiu sau į delną. Aš vos spėjau užtrenkti duris jai prieš nosį. Bėgau ilgai, nesustodama, kol supratau jog jau nepasivys ir tik tada pajutau, kad lauke ruduo, o aš tik su vienais naktiniais, kuriuose ir taip žiojojo patėvio rankų paliktos skylės. Greitai basas kojas permerkė
žemės šaltis ir pradėjau galvoti pas ką šį kartą galėsiu pasislėpti.


Skausmas, ir vėl atsipeikėjau Medžiojamojo irštvoje. Jis kaip tik pabandė pamaitinti mane kažkokiu dvokiančiu skysčiu. Rankomis, surakintomis storomis grandinėmis pabandžiau atstumti dubenėlį. Rankomis? Pasižiūrėjau žemyn ir pamačiau kaip mano letenos vėl virsta kojomis.  Ir sukaukus iš neapykantos pabandžiau įkasti Priešui, bet tas patraukė savo sidabrinę grandinę ir vėl Skausmas pervėrė mane.

Dvasininkas Rimantas iš tos naujos bažnyčios kelis kartus pavaišino mane saldainiais, kviesdamas apsilankyti jų pamaldose. Jie atsikraustė neseniai, bet ilgai nesiryžau prašyti jo pagalbos. Kažkas vis sustabdydavo.
O dabar kito kelio neliko. Mama išvijo iš namų ir šį sykį ji kalbėjo rimtai. Žinojau, kad bažnyčia visada suteikia prieglobstį persekiojamiems, todėl greitai jau beldžiausi į šviežiai pastatytų maldos namų duris. Laukti teko ilgai, sužvarbau visai, bet pagaliau baladojimas pasiekė kažkieno ausis ir man atvėrė.
Greitai prasprukau pro aukštą, storą vyrą ir, pribėgusi prie altoriaus, surikau girdėtą vaikystėje frazę.
- Prašau jūsų bažnyčios užtarimo ir pagalbos!
Išsigandau, kad ką nors ne taip ištariau, kai susirinkę salėje žmonės praėjo šnibždėtis tarpusavyje, bet galų gale jų tarpe išsiskyrė keletas juodomis sutanomis apsirengusių maldininkų su pačiu tėvu Rimantu priešakyje.
- Vaikeli mano, ar tikrai tu nori paprašyti prieglobsčio tarp mūsų parapijiečių?

Sykį mane senelis nuvežė į raudonų plytų bažnyčią, su trimis bokštais ir skambančiais varpais. Atsimenu, ten dar tokius saldžius gaidukus ant pagaliuko pardavinėjo ir saulė švietė. Gaila, kad jis taip greitai numirė. Bet senelio žodžius, kad, jei man bus blogai, tai turiu eiti į Dievo namus, įsiminiau visam laikui, todėl drąsiai atsakiau.
- Bažnyčia privalo skirti prieglobstį visiems to prašantiems. Toks įstatymas.
- Ką tu žinai apie mūsų įstatymus, vaike? - prabilo viena graži ponia ir sugriebė mane už peties.
Nevalingai nusimečiau jos ranką. Moteris pabalo ir susigriebė už riešo.
- Jinai man įbrėžė, - sušnibždėjo.
Nežinodama ką daryti, susiraičiau po suolu. Jeigu ir iš čia mane išmes, gyvenimas baigsis.
- Aš nenorėjau, netyčia išėjo.
Susirinkusieji manęs neklausė. Apsupę moterį, jie tik kuždėjosi tarpusavyje. Tik įtempusi savo klausą, pradėjau girdėti atskiras nuotrupas.
- Vaikas sužeidė vieną iš mūsų, tai neįmanoma. Nejaugi Lietuvoje pasirodė vienas iš seno kraujo? Ji paprašė mūsų prieglobsčio pagal visus įstatymus. Atsakyti negalime. Bet ji seno kraujo? Kas jos tėvai? Ji girdi ir supranta, ką mes kalbame. Nejaugi?
Susirinkę pagaliau atsisuko į mane ir pradėjo apžiūrinėti.
- Vaikeli, pasakyk, ar tu girdėjai ir supratai, ką mes kalbėjome? - prabilo aukštas gražus vyriškis.
- Jūs negalit atsakyti man prieglobsčio, - tiesa? Ir aš ne senė, kaip jūs manote. Mane tik mama nori nužudyti, - pravirkau.
Jie labai piktai žiūrėjo į mane, bet čia prabilo vienas senukas.
  - Žmonių mergaitė teisi dėl mūsų įstatymų, todėl aš skelbiu jai savo globą
Išlindau iš po suolo ir pribėgau prie jo.
- Dėde, tik nepalik manęs, amžiais jums tarnausiu.
Senolis apgaubė mane apsiaustu ir aš prigludau prie jo šalto kūno. Nepatogu buvo, bet ką darysi.
- Girdėjote, jinai dabar dar ir prisiekė, - suskambėjo.
Taip aš susipažinau su Mokytoju. Nusivedęs į savo celę jis pradėjo klausinėti apie mano gyvenimą.
Papasakojau jam, kad mane išvijo iš namų, kur patėvis vis lindo su savo pasiūlymais, kad mama nenorėjo manim tikėti ir kad ši bažnyčia - tai vienintelė belikusi viltis.
Senis glostė mane savo šaltomis rankomis ir klausinėjo, Jam viskas buvo įdomu - kokie žmonės gyvena mano kaime, kodėl mano mama geria, ką valgo mano patėvis? Aš vos spėjau atsakinėti, - suprasdama, kad mano svajonės susirasti normalią šeimą išsipildė.
Ten aš ir užmigau ramybėje, tikriausiai pirmą sykį per paskutinius dvejus metus.


Skausmas pažadino mane. Už grotų vėl pasirodė Priešo veidas. Jis klausė, kaip mane sugebėjo paversti Vilkate, o aš tik verkiau. Būti dvikoje ir atsisakyti visų naujų pojūčių – kančia neišpasakyta. Galų gale jis nustojo mane kamandinėti ir pro grotas įkišo lėkštę sriubos. Nusišaipė pamatęs, kad nespėjau prišokti ir įkąsti jam į ranką. Atsisėdau kampe ir vėl pradėjau žliumbti. Nejaugi pasaka baigėsi ir vėl teks grįžti pas dvikojus.
Pertraukė tylus kostelėjimas kairėje. Už grotų stovėjo naminis ir rodė man į atšalusį sriubos dubenėlį.
- Panele, jūs vis dėl to pasistiprinkite, šeimininkas bus labai nepatenkintas.
Grotos suvirpėjo nuo mano kūno ir atmetė atgal.
- Išdavike, dvikojams tarnauji.
Pasakiau ir prisėdau. Juk, praradusi savo pavidalą, naminuko matyti neturėčiau.
- Naminuk, a naminuk, - nusprendžiau prisimeilinti. - O kodėl aš tave matau ir galiu kalbėtis, juk dvikojams to neleista?
Dėdulė patogiai įsitaisė netoli grotų ir nusišaipė.
- Seno kraujo žmonės visada tai gali, bet dauguma jau nenori. Ir tu nenorėjai, kol tavęs nepakeitė. O dabar suvalgyk sriubą, šeimininkas nori, kad tu gyventum
Teko nusileisti ir pasistiprinti, tačiau jau pirmas nurytas šaukštas pradėjo deginti mano gerklę ir vidurius. Supratau, kad bjaurus naminis su savo šeimininku nunuodijo mane, apgavo ir vėl prasmegau į tamsą.

Tada, atsibudus, apėmė keistas noras kuo greičiau bėgti iš tos bažnyčios, bet sėdintis prie stalo ir rašantis senolis mane sulaikė.
- Tai ką, vaikeli, nepatogu čia. Suprantu. Gali išeiti ir grįžti pas mamą, jei panorėsi.
Atsisuko, kad geriau galėčiau įsižiūrėti į jo veidą, ir aš išsigandau.

2010-09-02 15:35
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 14 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2020-02-28 22:12
Nuar
O man patiko. Buvo įdomu skaityti. Aišku virsmas iš vieno pavidalo į kitą nėra kažkas naujo, tačiau parašyta įtraukiančiai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-10-28 15:27
Dvasių Vedlė
Šunų pagrindinės juslės yra klausia ir kvapas, bet ir regėjimas jiems lygiai toks pats svarbus. Kaip ir lytėjimas (ūsais, pėdomis), kuris čia, berods, visiškai pamirštas :)

Beje, pro mano akis negalėjo praslysti toks pasakymas kaip "kilminga vilkšunė". Nebūna tokių dalykų :D Vilkšunis - vilko ir šuns misšrūnas, kaip jis gali būti kilmingas? (Čia kalba mano kinologinis ego).

Dar labai kliuvo, kad kai kuriose vietose veiksniu pas tave naudojami būdvardžiai, pvz, medžiojamas. Labai maišo ir netrukus pasijutau kažkur pasimetusi, kai nebesuprantu kas vyksta.

Trūksta konkretumo kai kuriose vietose. Tarkim, mane išmušė iš vėžių pavartotas žodis Auka. Grįžau atgal, žiūrėdama ar ko nepražioplinau. Ir taip keliose kitose vietose. Kaip Fatal Error sakė, trūksta nuoseklumo - sutinku su tuo :)

Bet šiaip, norėčiau kada išvysti tęsinuką.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-09-18 23:17
Artur Wilkat
Nepyk, bet jau supratau padaręs klaidą, įmetęs tik apsakymo įžangą. Taip norėjosi kai kuriems rašykų fantastikams parodyti to meno galimybes. O be to pripratau prie SI, kur iškart subėga gauja patarėjų ir atkreipia dėmesį į vieną ar kitą klaidą. Lietuvių tarpe - tai nėra priimta:(
Gailiuosi, bet sekantį kartą rasit tik visą variantą.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-09-18 23:09
Fatal Error
Cha cha atsiprašau. Taisiau, taisiau savo komentarą kol jo neliko.

Pradinė versija turėjo būti maždaug tokia:



"Kodėl, vai kodėl tu mielas autoriau taip darai? Labiausiai erzina tai tavo pasakojimo stilius. Trūksta nuoseklumo pasakojime. Duodi kažkokia užuominą, o paskiau kažkaip pamiršti ją išplėtoti. Kokią ji reikšmę turi? Panašu į mažo vaiko fantazijas, kai nusifantazuojama ir kuo daugiau fantazuoji, tuo daugiau pamiršti apie ką iš tikro kalbėjai. Nes mintis viena geresnė už kita ir kaip gi tu čia jų nepapasakosi. Kažkaip sudarai toki įspūdį, kad pats pasimetei siužetinėje linijoje, ar ji kažkokia neplanuota gavosi. Neleisk veikėjam nutrukti nuo grandinės. Sukonkretinti savo personažus.

Vilkatė - šaunus mistinis personažas norėtųsi daugiau paskaityti apie jos nuotykius.

Gal atsipalaiduok rašydamas, nes kai persistengi ir pati kūrinį perspaudi. Personažai neįtikinantis, nepatrauklus ir pats sukurtas jiems pasaulis, nei kiek neviliojantis ir nežavintis.

Tikrai yra už ką autorių pagirti, bet už kai kuriuos dalykus tai per nagus, per nagus..."
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-09-18 21:57
Fatal Error
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-09-17 20:38
sprite
Matyt geras kūrinys, jeigu driežiuką įkvėpei keisti savo odą:)...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-09-13 11:32
Sportbatis
Ka galeciau pasakyti. Man ir patiko ir nepatiko. Tiesa sakant, nemegstu visokiu tu flashback'u. O siaip kurinys parasytas graziai, ideja gal ir nenauja, bet nauja siais laikais sunku sugalvoti, o atlikimas geras.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-09-06 17:06
Artur Wilkat
Aš negaliu pritempti prie vaikystės, nes aprašoma butent mažametės, kuriai truputį nepasiseke:) Nu į ne tą bažnyčią pateko:) istorija. Ir būtent tokia ji pagal mano sumanymą ir išliks, pradžioj dešinmties, paskui keturiolikos memergaite:(
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-09-06 15:36
Valkas
O man kažkodėl patiko. Ne taip kad labai, bet papasakota įdomiai, kaip pats autorius jau minėjo - paskutinių kūrinių kontekste tvarinėlis visai smagiai žiūrisi.

Didžiosios raidės ir potencialus italikas (kaip kažkas ten minėjo) gan nuvalkioti dalykai aprašinėjant bet kokią fantasmagoriją, kaip ir praeities intarpai bei panašūs bandymai tempti prie šyzos. Mano nuomone visiškai galima buvo išsiversti be tos vaikystės, gal numetant vieną kitą nuorodėlę, sakinėlį - asociaciją. Pseudostokeriškas pasaulis irgi per gerklę lenda, laimė, autorius nesiplėšia aprašinėti pilių su gotiškais skliautais ir aukštų kraujuotų apykaklių.

Beje, visi rašo pamažu, apgalvoja kiekvieną frazę, etc, etc. Girtis šiuo galima būtų nebent prieš Jovarą =]
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-09-06 11:35
Artur Wilkat
Pratesimo teks ilgai laukti, bet jis bus. Planuoju išmesti visą kūrinuką, apie dešimt puslapių vienu kartu.
Skaityti mane ir reikia labai neskubant, nes rašau labai pamažu, apgalvodamas kiekvieną frazę po kelis kartus, duodamas tik užuominas kas vyksta iš tikrųjų. Draugai sako, kad dažnai skaitant manę, pradeda skaudėti galva, ant tiek įdėmiai turi sekti kas vyksta, nepraleisdamas nė vieno žodžio, nes frazė pasakyta pradžioje, po kelių puslapių nušvinta visai kitomis spalvomis.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-09-06 10:46
driezas
perskaičiau neskubėdamas, kas nedažnai būna.
labai originaliai per davei šuns pojūčius, nesvarbu, kad naujame kailyje, bet empatiškai:)

prasidėjus pirmam intarpui, kiek suglumau, netgi norėjosi "nurašyt" kūrinį, bet dėkui Dievui, skaičiau toliau.

labai įdomiai supynei merginos ir kalės pasaulius. bažnyčia, senuką, namų tarnus ir dvasias. kaip fantastika - nežinau. o štaiga ir jausmai įtaigūs.

skaityčiau dar kartą:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-09-06 10:35
Artur Wilkat
Kopetėlėms

O ką galvoja šuo, bindzenantis šalia tavęs, žinai? Ir kaip mato pasaulį katė? Filmuse tai vaizduojama iškripta kamera ar kitame apšvietime, o literatūroj. Atsimink, kad tai aprašymas mastysenos vilkatės, kurioje nuo žmogaus liko gal tik 20 procentų.Nusprendžiau kad, ji pasaulį jaučia per kvapą ir pabandyk man išaiškinti, kad taip nėra:)

Ačių už stiliaus pastebėjimus.

2Gzvos sielos Aš ir aprašau gyvenimą, tik bažnyčia, kur atbėgo pasislėpti mergaitė, tai ne žmonių bažnyčia. Nepasisekė truputį jai:))
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-09-06 10:03
Gyvos sielos
Vau, aš tau vien už pirmąjį komentarą duočiau dešimt bet deja neturiu tos garbingos teisės:) Nes šiaip man labiausiai patikio būtent realybės intarpai, o ne fantastika, nes fantastika tai sory tikrai nepavadinčiau, čia mano požiūris kertasi su vietinių aborigenų nuomone.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-09-06 09:05
klimbingupthewalls
kuriems velniams tuos žodžius rašyti iš didžiosios?
Medžioklė, Auka, Skausmas, Priešas, Chirurgas ir t.t. toks jausmas, kad visi jai vienodai Svarbūs! tai didelis teksto trūkumas.

dar kliūna:
marga forma - gal uniforma?
pakasyti mane už ausies - pakasyti man už ausies
zajavų - bent italiku rašykit tokius
už apykaklio - nėra tokio apykaklis liet. klb.

su tais kvapais tai be saiko. nesuvaldot.

Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-09-04 22:29
omnia_mea
Gera fantastika yra literatūra, o ne šiaip tekstas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-09-04 09:32
Artur Wilkat
2 omnia_mea

Kodėl kritiką aš mėgstu, normalią. Juk būtent tik taip gali tobulėti. O vat pačiam kritikuoti darosi pavojinga.
Sutik paskutiniai išmesti Rašykuose fantastikos kūriniai, tai beraščių vaikų sapalionės. Ir dar apie nieką. Pakritikuosi tokius, o jie nueis ir pasikars. Kaip aš paskui naktimis ramiai miegosiu.

2 Aurimaz

Aš gi sakiau, kad išpradžių tai buvo sugalvota kaip trumpas fanfikas, bet paskui kūrinys pradėjo gyventi savo gyvenimą. Ten buvo paimta tik viena mintis, jau nuvalkiota fantastikoje. Kad pasaulyje yra medžiotojų organizacija, kuri naikina, pavadinkim taip, pragaro jėgas.Ir aš mažai žinau fantastikoje kūrėjų, kurie aprašytų, būtent virtimo vilkolokiu techniką. gaila, kad tai nesusilaukė susidomėjimo, bet galbūt ir gerai. Susikoncentruosiu su pagrindiniu savo projektu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-09-04 05:27
omnia_mea
Artūrai, tu labai asimetriškas (daug kritiškiau vertini svetimus, nei čia susilaukei)...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-09-03 16:45
Artur Wilkat
Pikti jūs, ir negeri.Taip norėjosi atsipūtimui parašyti, ką nors kito:(
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-09-03 14:36
Aurimaz
Fanfikai yra blogis. Maudaisi svetimose mintyse - taip ir šizofreniją įsivarysi. Rašyk ką nors savo, galvą gi turi.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-09-03 14:35
Anija Rami
O žinote , prie stiliaus nesikabinėsiu gal, nors trumpi kapoti sakinukai "užneša" į komikso scenarijų. Nepatiko ne įdėja , bet "inkliuzuoti" socialiniai "mūsiški" aspektai . Tad tekstuką atsispausdinu, verčiuosi į rusvą kalaitę ir tuos lapus (A4) apsisioju - kvapniai ir nepiktybiškai :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
1 2
[iš viso: 23]
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą