Kvapas

O kaip jis kvepia. Pavasariu ir dangaus mėlyne. Vasaros audra ir šviežiai nupjauta žole. Ir dar Medžiokle.
Valdovas dovanojo jam mane ir aš pirmą sykį buvau dėkinga už tai. Tikiuosi, jis nesityčios iš manęs, prašydamas vėl tapti dvikoje. Man to visai nesinori, nes naujas šeimininkas taip maloniai kvepia.
Valdovas privedė prie apsirengusio marga forma dvikojo ir pasakė:
- Norėjote kilmingos vilkšunio kalaitės? Chirurgas visada linkęs atsidėkoti.
- Pasakykit Chirurgui, kad mielai jį grabe matyčiau, - atsakė eilinė Auka. - Bet už dovaną dėkoju.
Vyras pabandė pakasyti mane už ausies, norėdamas prijaukinti, bet aš nepasidaviau. Nors jo kvapas taip vedė mane iš proto. Net nesupratau, kas su manimi darėsi, juk tai tik dar viena mano Valdovo užduotis. Bet kodėl jis taip kvepia?
- Chirurgas sakė, kad po to, kai padėjai jam atsikratyti Šato, jis neturi tau jokių zajavų.
- Dar sykį perduokit jam, kad nusipirktų baltas šlepetes. Jų prireiks, jei nuspręs manimi susidomėti.
Naujas šeimininkas sugriebė mane už apykaklio ir papurtė. O kaip jis kvepia. Pabandžiau jam palaižyti ranką, norėdama išsiaiškinti ar tai ne naujausias dezodorantas.  Vyriškis - patinas leido.
- Ne, jo kvapas eina iš vidaus. - Nusprendžiau.
- Apykaklę, – atsegė ir pratiesė Valdovui, - perduokit Chirurgui. Man ji nereikalinga. Kalė ir taip klausys manęs.
Čia laisvės kvapai visiškai užpildė mane ir pradėjau raitytis apie naujo šeimininko kojas. Valdovas tik pasiuntė man kvapą, kad neišdykaučiau ir grįžčiau pas jį po sekančios pilnaties.

Aš bindzenau šalia naujo šeimininko ir uosčiau jį. Neviltis, vienatvė, pagieža – visu tuo kvepia dauguma dvikojų, bet nuo kario sklido visai kitas pojūtis. Ramybė – būtent taip jo kvapą įvertinau ir dar sykį užsinorėjo jį palaižyti pasistiprinant energija. Ir dar Žinojimo kvapas.

Medžiojamas parvedė mane į savo namus. Iš karto apuosčiau visus kampus ir įsakiau naminiui netingėti, o tai vorai visiškai įsijautė. Suvalgiusi porą iš jų, parodžiau Tinklų Prižiūrėtojui, kad dabar aš atsakau už tvarką šiuose kambariuose.
Nusileidusi į priimamąjį pasitryniau į Šeimininko kojas. Iki pilnaties liko pakankamai naktų, kad galėčiau išsiaiškinti iš kur pas jį tas Žinojimo kvapas. Net leidau jam pakasyti mane už ausies ir papilvę. Nuo jo prisilietimo sustandėjo pieno liaukos ir supratau, kad, po Valdovo, tai dar vienas dvikojis, kuriam noriu atsiduoti.
Einam, - pasiuntė man kvapą.
Sekdama paskui į rūsį, galvojau – iš kur pas naują Šeimininką sugebėjimas siųsti kvapus. Jis ne vampyras, ne vilkolakis ir net ne miškinis. Panašiai kvepėjo abu raganiai prieš mirtį, bet pas juos nebuvo Žinojimo kvapo. Medžiojamas praleido mane pirmyn į vėsią irštvą ir pajutau, kad čia viskas kvepia Pavojumi bei Skausmu. Norėjau sprukti atgal laiptais, bet tvirta ranka sugriebė ir prispaudė mane prie žemės.
- Įdomu kokią šunybę sugalvojo Chirurgas, dovanodamas paprastą kalaitę, nuo kurios mano žiedas paraudo? 
Sidabrinė grandinė apjuosė mano kūną ir skausmas pradėjo deginti kailį.

- Šliundra, prostitutė, - motinos antausiai žeidė mažiau negu išdavystė. Ji net ir nesiruošė tikėti manimi, iš anksto nusprendusi klausyti tik patėvio.
- Visus metus stebėjau, kaip tu uodegą prieš jį vizgini, nuvilioti nuo manęs nori, - dar vienas antausis nuskambėjo mano galvoje.
Stora girta moteris, kurią visada vadinau mama, pasitaisė savo kažkada buvusius šviesiais  plaukus. Patėvis stovėjo jai už nugaros ir šaipėsi, duodamas suprasti, kad sekantį kartą jis tikrai pasieks savo tikslą. Staiga motina pagriebė nuo krosnies samtį ir žiebė jam į kaktą.
- Nebus ji niekada tavo, nes nuo šiol kojos jos nebus šiuose namuose.
Patėvis apsipylė krauju ir išsigandęs pabėgo, o mama pradėjo artintis prie manęs, stuksendama samčiu sau į delną. Aš vos spėjau užtrenkti duris jai prieš nosį. Bėgau ilgai, nesustodama, kol supratau jog jau nepasivys ir tik tada pajutau, kad lauke ruduo, o aš tik su vienais naktiniais, kuriuose ir taip žiojojo patėvio rankų paliktos skylės. Greitai basas kojas permerkė
žemės šaltis ir pradėjau galvoti pas ką šį kartą galėsiu pasislėpti.

Skausmas, ir vėl atsipeikėjau Medžiojamojo irštvoje. Jis kaip tik pabandė pamaitinti mane kažkokiu dvokiančiu skysčiu. Rankomis, surakintomis storomis grandinėmis pabandžiau atstumti dubenėlį. Rankomis? Pasižiūrėjau žemyn ir pamačiau kaip mano letenos vėl virsta kojomis.  Ir sukaukus iš neapykantos pabandžiau įkasti Priešui, bet tas patraukė savo sidabrinę grandinę ir vėl Skausmas pervėrė mane.

Dvasininkas Rimantas iš tos naujos bažnyčios kelis kartus pavaišino mane saldainiais, kviesdamas apsilankyti jų pamaldose. Jie atsikraustė neseniai, bet ilgai nesiryžau prašyti jo pagalbos. Kažkas vis sustabdydavo.
O dabar kito kelio neliko. Mama išvijo iš namų ir šį sykį ji kalbėjo rimtai. Žinojau, kad bažnyčia visada suteikia prieglobstį persekiojamiems, todėl greitai jau beldžiausi į šviežiai pastatytų maldos namų duris. Laukti teko ilgai, sužvarbau visai, bet pagaliau baladojimas pasiekė kažkieno ausis ir man atvėrė.
Greitai prasprukau pro aukštą, storą vyrą ir, pribėgusi prie altoriaus, surikau girdėtą vaikystėje frazę.
- Prašau jūsų bažnyčios užtarimo ir pagalbos!
Išsigandau, kad ką nors ne taip ištariau, kai susirinkę salėje žmonės praėjo šnibždėtis tarpusavyje, bet galų gale jų tarpe išsiskyrė keletas juodomis sutanomis apsirengusių maldininkų su pačiu tėvu Rimantu priešakyje.
- Vaikeli mano, ar tikrai tu nori paprašyti prieglobsčio tarp mūsų parapijiečių?

Sykį mane senelis nuvežė į raudonų plytų bažnyčią, su trimis bokštais ir skambančiais varpais. Atsimenu, ten dar tokius saldžius gaidukus ant pagaliuko pardavinėjo ir saulė švietė. Gaila, kad jis taip greitai numirė. Bet senelio žodžius, kad, jei man bus blogai, tai turiu eiti į Dievo namus, įsiminiau visam laikui, todėl drąsiai atsakiau.
- Bažnyčia privalo skirti prieglobstį visiems to prašantiems. Toks įstatymas.
- Ką tu žinai apie mūsų įstatymus, vaike? - prabilo viena graži ponia ir sugriebė mane už peties.
Nevalingai nusimečiau jos ranką. Moteris pabalo ir susigriebė už riešo.
- Jinai man įbrėžė, - sušnibždėjo.
Nežinodama ką daryti, susiraičiau po suolu. Jeigu ir iš čia mane išmes, gyvenimas baigsis.
- Aš nenorėjau, netyčia išėjo.
Susirinkusieji manęs neklausė. Apsupę moterį, jie tik kuždėjosi tarpusavyje. Tik įtempusi savo klausą, pradėjau girdėti atskiras nuotrupas.
- Vaikas sužeidė vieną iš mūsų, tai neįmanoma. Nejaugi Lietuvoje pasirodė vienas iš seno kraujo? Ji paprašė mūsų prieglobsčio pagal visus įstatymus. Atsakyti negalime. Bet ji seno kraujo? Kas jos tėvai? Ji girdi ir supranta, ką mes kalbame. Nejaugi?
Susirinkę pagaliau atsisuko į mane ir pradėjo apžiūrinėti.
- Vaikeli, pasakyk, ar tu girdėjai ir supratai, ką mes kalbėjome? - prabilo aukštas gražus vyriškis.
- Jūs negalit atsakyti man prieglobsčio, - tiesa? Ir aš ne senė, kaip jūs manote. Mane tik mama nori nužudyti, - pravirkau.
Jie labai piktai žiūrėjo į mane, bet čia prabilo vienas senukas.
  - Žmonių mergaitė teisi dėl mūsų įstatymų, todėl aš skelbiu jai savo globą
Išlindau iš po suolo ir pribėgau prie jo.
- Dėde, tik nepalik manęs, amžiais jums tarnausiu.
Senolis apgaubė mane apsiaustu ir aš prigludau prie jo šalto kūno. Nepatogu buvo, bet ką darysi.
- Girdėjote, jinai dabar dar ir prisiekė, - suskambėjo.
Taip aš susipažinau su Mokytoju. Nusivedęs į savo celę jis pradėjo klausinėti apie mano gyvenimą.
Papasakojau jam, kad mane išvijo iš namų, kur patėvis vis lindo su savo pasiūlymais, kad mama nenorėjo manim tikėti ir kad ši bažnyčia - tai vienintelė belikusi viltis.
Senis glostė mane savo šaltomis rankomis ir klausinėjo, Jam viskas buvo įdomu - kokie žmonės gyvena mano kaime, kodėl mano mama geria, ką valgo mano patėvis? Aš vos spėjau atsakinėti, - suprasdama, kad mano svajonės susirasti normalią šeimą išsipildė.
Ten aš ir užmigau ramybėje, tikriausiai pirmą sykį per paskutinius dvejus metus.

Skausmas pažadino mane. Už grotų vėl pasirodė Priešo veidas. Jis klausė, kaip mane sugebėjo paversti Vilkate, o aš tik verkiau. Būti dvikoje ir atsisakyti visų naujų pojūčių – kančia neišpasakyta. Galų gale jis nustojo mane kamandinėti ir pro grotas įkišo lėkštę sriubos. Nusišaipė pamatęs, kad nespėjau prišokti ir įkąsti jam į ranką. Atsisėdau kampe ir vėl pradėjau žliumbti. Nejaugi pasaka baigėsi ir vėl teks grįžti pas dvikojus.
Pertraukė tylus kostelėjimas kairėje. Už grotų stovėjo naminis ir rodė man į atšalusį sriubos dubenėlį.
- Panele, jūs vis dėl to pasistiprinkite, šeimininkas bus labai nepatenkintas.
Grotos suvirpėjo nuo mano kūno ir atmetė atgal.
- Išdavike, dvikojams tarnauji.
Pasakiau ir prisėdau. Juk, praradusi savo pavidalą, naminuko matyti neturėčiau.
- Naminuk, a naminuk, - nusprendžiau prisimeilinti. - O kodėl aš tave matau ir galiu kalbėtis, juk dvikojams to neleista?
Dėdulė patogiai įsitaisė netoli grotų ir nusišaipė.
- Seno kraujo žmonės visada tai gali, bet dauguma jau nenori. Ir tu nenorėjai, kol tavęs nepakeitė. O dabar suvalgyk sriubą, šeimininkas nori, kad tu gyventum
Teko nusileisti ir pasistiprinti, tačiau jau pirmas nurytas šaukštas pradėjo deginti mano gerklę ir vidurius. Supratau, kad bjaurus naminis su savo šeimininku nunuodijo mane, apgavo ir vėl prasmegau į tamsą.

Tada, atsibudus, apėmė keistas noras kuo greičiau bėgti iš tos bažnyčios, bet sėdintis prie stalo ir rašantis senolis mane sulaikė.
- Tai ką, vaikeli, nepatogu čia. Suprantu. Gali išeiti ir grįžti pas mamą, jei panorėsi.
Atsisuko, kad geriau galėčiau įsižiūrėti į jo veidą, ir aš išsigandau.