Šv. Jokūbo kelias, arba laiptinės plovimas (ilgas, bet jis toks)

Pasiruošiu žygiui- į vandenį
pilu šampūną ir maunuos
gumines pirštines. Čiumpu
šepetį ir kastuvėlį.
Ruošiuosi į kelią, kuriuo
kiti prabėga greitai skubėdami
į darbą ar kitur, kelią,
kurį labai greitai galima
įveikti liftu. Palipu laiptais
į aukštesnę laiptų posūkio
aikštelę. Klaupiuosi. Prieš viršuje
esančių žmonių nuotaikas, mintis,
vargus, girdžiu apačioje esančiųjų
žingsnius. Su šepečiu kiek pasiekiu gaudau
nusėdusius minčių voratinklius,
atskilusi betono šukė papuola man į akį.
Skauda. Su drėgnu skuduru valau storas
statybų dulkes, nes ten, viršuje,
vyrai griovė sienas, matyt
dulkėjo be proto, atidarė
duris, tam, kad būtų kuo kvėpuoti, dabar
valau per visą namą nusėdusį
baltai pilkšvą šleifą.
Tenka sustoti, nes ties trečia laiptų pakopa
randu didelį gumos gabalą ir gramdau,
kalbu maldą  už mūsų vaikus,
kurie nemyli savo namų.
Baigiu, peilis padėjo. Dar pora pakopų
leidžiuos – darosi negera- didelis
žalias skreplys, kaimyno matyt iš penkto,
rūko seniai jis smarkiai,
dar nemačiau jo blaivo, ėdė vaikus ir žmoną,
palaidojo ją pernai, vėžys, liga, o gal ir kas kita
meldžiuos už piktą žmogų, kol pagaliau artėja
mano laiptų aikštelė. Valau turėklų atramas-
tikrai nebėra noro
nukrist žemyn kaip į prarają
nes ji vos laikos kreiva.
Turėklai švarūs, vėl
meldžiuosi už paauglius, kurie
netaps sportininkais, neiškovos medalių,
nesukurs lėktuvo modelio, nepasodins
lauke medžio, nes jų energija sulaužė atramas,
nes niekas neatvedė į sporto salę, meldžiuos.
Lipu žemyn ir vis daugėja
žemių nuo purvinų, šlapių batų
ir vėl tenka melstis už tuos
kurie kas rytą keliasi ir lekia
lekia per dieną ir vakare
saulei leidžiantis jau nebemato
nieko, nei kaip šalia auga medžiai,
ar dega  prie durų lemputė,
o ką jau kalbėt apie purvą,
kur byra iš batų dažnai.
Ir štai pagaliau apačia. Voratinkliai
byra į plaukus, šepetys panašus į medį,
o dulkės sukas kaip būtų pralėkus
sausu žvyrkeliu mašina.
Štai lauko  durys staiga  atsidaro,
ten stovi kaimynė iš viršaus
apžiūri mane  nuo galvos iki kojų ir taria-
Ir kaipgi jūs čia šluojat, kaip eiti
man į liftą, juk tokios dulkės baisios,
kaip gali šitaip būt.
Nuleidžiu galvą, kaip nuodėmėms atleisti,
tikrai žinau dulkėjo ir nieko  jai nesakau.
Čiumpu į ranką kibirą, lekiu
toli nuo namo lenkiuosi
ir prašau, atleisk man,
Žeme, kad supilu tau purvą minčių,
pykčio ir blogio, atleiski ir priimk.
Vėl šypsosi man saulė, žolė žalia žaliuoja-
Jokūbo kelias baigtas. Galiu
namo pareit.