Neteisybė

***
Prie rudens geltono tako
Su manim namelis šneka:

- Ar matei, koks mūsų klevas?
Visą vasarą žaliavęs
Netikėtai ėmė rausti -
Gal nespėjo nusiprausti?
Anava, berželis svyra,
Štai – ir jo lapeliai byra.
Viso kiemo puošmena,
Aukštaūgė liana,
Įsitvėrusi į sieną
Braukia rasą nuo blakstienų -
Jos širdin jau šaltis smelkias.
O agrastas užsimerkęs
Niurkso spygliukus sutraukęs,
Nekalbus ir susiraukęs,
Tarsi nė nebūtų matęs
Kaip prie nuverstos kaladės
Blykšta baimės medis kaltas,
Lyg ne vietoje įkaltas.

Taip. Pasikeitė mūs kiemas.
Klausiu namo pasirėmus:

- Mus mama šilčiau aprengia,
Ko gi medžiai išsirengia?
Jų nekrato drebulys,
Nekankina kosulys,
Nei jie čiaudo, nei karščiuoja,
Nors nuogi, bet nesloguoja.
Na, o aš vos tik be šalio -
Vaistai, tepalai, žirneliai
Termometras, karštis, lova
Ligą į nelygią kovą
Kviečia ir kariauti ima
Ligi jos atsitraukimo.

Ir išrėžia man namelis:
- Toks jau tas gamtos takelis.
- Neklausysi, išdykausi,
Ką pasėsi – tą ir pjausi.

Vėlei kalbinu namuką:
- Rask teisybės trupinuką -
Visą žiemą medis plikas -
Betgi sveikas kaip ridikas.