Byla

Pravėrus dangų nebylystės delnuose
Šešėliai skverbiasi į ašutus vaškuotos kreivės
Paspringsta alkstantis ir ryjantis save
Moliuskas realybės-sapno deivės

Lietum iš smilkstančio vienatvės guolio
Išsirpsta vėtrungė ties kelio sąnariais
Ne savo noru, spurdantis parpuolei
Tiesum garuojančiais likimo viduriais

Išrėk man savo trapią tobulybę
Smurtauji prieš save mažuoju piršteliu
Šalin ir kaukes, ir sparnus, ir uodegas
Taip švelniai ašmenim dumblėjančiais krauju..

Stypsai be vietos, nuodėmės, maldos
Beširdis angelas, tik saujose tyla
Aukų nelieka, virpa tik prisiminimas tos,
Kuri iš nuovargio nusišypso tau-
Kalta.