Sudėtinga

Pradedu savo rašliavą trečią kartą. Ištrinu ir vėl pradedu. Nežinau net nuo ko pradėti. Minčių tiek daug. o jas pasakoti savo mylinajam jau pakaks, nes rodos, kad tai jį labiau vargina, negu džiugina.  Bet nelabai yra iš ko rinktis: daugiau nei 9 mėnesius per metus tik taip irgalim bendrauti. Taip. Nes mano gyvenimo džiaugsmas gyvena toli. Amerika. Nežinau ar verta tai pasakoti. Bet yra kaip yra. Taižmigus, kuris daro mane laimingą du mėnesius vasarą ir 2 savaites. Santykiatobuli. Turim viską. Duodam vienas kitam daug. Daugiau nei įmanoma.  Tiesa pasakius, apsidairius aplink aš nemačiau geriau sutarančios, vienas kitam tinkančios poros. (atsiprašau už pagyras). Jei dar nemetėt skaityti, tęsiu. Tas žmogus atleidžia visas mano išdaigas, klaidas. Mes kartu mokomės gyventi. Sugebam susipykti dėlto, kuris labiau vienas kitą myli, ar kuris kuriam daugiau yra davęs, kaip tai apgailėtinai skambėtų.. Tačiau išskridus jam viskas apsisuka aukštyn kojomis. Dingsta tai, ką žmonės vadina meilėje: „Aš negaliu be jo gyventi  nė akimirkos“; „Be Tavęs nieko neturiu“.. Tai dingsta ir pradeda laužyti visus stereotipus, kuriuos žmonės sukurė. Nors mes sutariam puikiai, bet tai dingsta. Mes sugebam gyvent vienas be kito. Žinoma, galvoju aš apie jį kasdien ir daug. Man įdomu kaip jis gyvena, o dar įdomiau, ką jis galvoja. Deja, įvyksta stebuklas, jei kažką išplėšiu iš jo. Atsiranda skylės, siena. Reikia viską kaskart kurti iš naujo. Santykius. Bet nevadinamąją meilę. Mes ją užšaldom. Kaip taip įmanoma? Kur tada visi filmų, pasakų žodžiai? Jie netenka prasmės. Kas tada ta meilė? Aš noriu su  tuo žmogumi kurt isavo ateitį, bet ją kuriu be jo... Aš įsivaizduoju, kaip mes susilauksime vaikų ir gyvensime viename name, bet kartu žinau, kad jam  ten daug metų. Juk mes dar mokykloje. Nesvarbu, kad paskutiniai metai. Koledžas. Medicinos studijos, tiek jam, tiek man. Nežinau. Sudėtinga.