Užpučiu žvakės liepsną.
Aukštyn vyniojas dūmas,
Pasklisdamas visur...
Akis ganau į tolį:
Mieguistas rūkas kyla,
Diena atodūsiu garuoja.
Su žiogo čirpesiu,
Dangus vaiskiom
Žvaigždėm pražysta.
Stebiu parimus –
Blykst viena maža, maža.
Ji krenta! Ištiesiu rankas
Ir godžiai laukiu - gal?
Tai laimė! Juk žadėta buvo...
Tiktai ar ji manęs ieškos,
Ar aš? Ar rasti lemta?
Mąstau, o širdyje taip gera,
Kad netgi daros neramu.
Išaušusi nauja diena
Gal nepaliks pilkų namų...
Teksto, pavadinimu "vakaras", pirma pusė, kaip visas išbaigtas – gal ir nieko; meditacinis lyg toksai, vakaro vėstančiame ritme; lyg smilkalo melsva plona dūmų sruoga; (Na o jau kai žvaigždės pražysta į delnus krenta, negerai; ir iki pabaigos - negerai. (kvailai taip, kažkaip.)
tiek visai toks meditacinis - ramybė:
Užpučiu žvakės liepsną.
Aukštyn vyniojas dūmas,
Pasklisdamas visur...
Akis ganau į tolį:
Mieguistas rūkas kyla,
Diena atodūsiu garuoja.
Su žiogo čirpesiu,
Dangus vaiskiom
Žvaigždėm--- ir skyrybos ženklus visus išimčiau; tai toks kai smilkalas smilkstantis mėlyno dūmo plona sruoga... ir pavadinčiau gal "ramybė" toks meditacinis, lėtinamas laikas - ramybės akimirka; kada žiebiasi pirmos žvaigždės, tik ką saulė nusileido ir rytuose jau tamsu, vakaruose neberaudona pašvaistė - žalsvai žydrai balta, pirmos žvaigždės pasimato joje.