Vanesa

Buvo ankstus rytas. Ore tvyrojo rūkas, iš dangaus krito maži lietaus lašiukai. Miestas skendėjo niūrioje lapkričio mėnesio nuotaikoje. Visi žmonės kažkur skubėjo. Gatvėse susidarė automobilių spūstys.
Aš lėtai, neskubėdama, žingsnelis po žingsnelio, ėjau į darbą. Nors tiesą sakant, su tokiais aukštakulniais, kokius buvau užsidėjusi, net nebuvo įmanoma skubėti. Netrukus pamačiau viešbutį, kuriame dirbu. Didelis, prabangus, penkių žvaigždučių. Tik labai turtingi gali sau leisti apsistoti jame. Jau antrus metus, kasdien jį matau. Dirbu registratūroje. Galbūt kitiems atrodo, kad darbas viešbutyje, o ypač tokiame kaip šis, yra labai įdomus. Bet iš tikro taip toli gražu nėra. Kiekviena diena – tai tiesiog niūri diena, kai aš stoviu prie registratūros stalelio ir užregistruoju arba išpuikusius turtuolius, arba išdidžias kino ar muzikos žvaigždes. Koks skirtumas, kad ne kartą teko trumpai pabendrauti su Britney Spears, Angelina Jolie ar Brad Pitt. Dėl to mano gyvenimas netapo nė kiek geresnis ar įdomesnis. Tik tiek, kad atlyginimu nesiskundžiu – galiu leisti sau gyventi prašmatniame bute, vaikščioti į brangius restoranus ar naktinius klubus.
Priėjusi prie didžiulio viešbučio, atidariau sunkias jo duris ir įėjusi rūbinėje pasikabinau paltą.
-Sveika, gražuole. -pribėgęs prie manęs pasisveikino Robertas.
Robertas – jis taip pat dirba registratūroje su manim. Tik dar jam tenka nunešti mūsų gyventojų lagaminus į kambarius ar panašūs darbai.
-Labas. -teištariau.
-Blogos nuotaikos šiandien? -suvaidino susirūpinusį.
-Atstok.
Nuėjau nuo jo. Iš tikrųjų, neturėjau nuotaikos su juo kalbėtis. Įėjau į viešbučio balkoną ir įkvėpiau gryno oro. Žiūrėdama į gatve pravažiuojančias mašinas, užsidegiau cigaretę.
-Tu juk nerūkai. -išgirdau Roberto balsą, kuris kaip supratau, atsekė paskui mane į balkoną.
-Skauda galvą.
-Nemanau, kad cigaretė gali padėti. -pasakęs tai jis išplėšė cigaretę man iš rankos ir išmetė ją per balkoną ant žolės.
-Koks nesveikas! -suklykiau ir išbėgau iš balkono.
Žinojau, kad Robertas yra mane įsimylėjęs. Jis man niekada to nesakė, niekas man to nesakė, bet aš žinojau. Visada siūlydavosi parvežti mane namo, kviesdavo pietų, atnešdavo paltą. Tačiau man tai nė kiek nepatiko, todėl, kad Robertas man nerūpėjo. Visiškai.
Eidama prie registratūros stalelio sutikau Rebeką. Ji mano geriausia draugė darbe. Rebeka kiek tamsios odos, rudų, ilgų, garbanotų plaukų. Jos figūra fantastiška. Ji traukia vyrus kaip magnetas.
-Sveika, Vanesa. -tarė besišypsodama ir pakštelėjo man į skruostą.
-Sveika. -atsakiau.
-Kas nors negerai? -paklausė savo vaikišku balseliu.
-Ne, viskas gerai. Tik truputį skauda galvą. Ir dar tas Robertas sunervino.
-O, suprantu.
-Nieko tu nesupranti.
Nustūmiau ją ir nuėjau tolyn. Ji pažiūrėjo į mane nieko nesuprasdama.
Man pradeda nusibost mano gyvenimas. Kodėl negaliu susirast normalaus vaikino? Prie manęs kimba tik liurbiai, tokie kaip Robertas. Jis manęs visai nedomina. Prieš kelis mėnesius draugavau su tokiu Džeku. Iš pradžių jis man atrodė visai nieko. Aukštas, šviesiaplaukis, mandagus. Bet po poros bendravimo savaičių paaiškėjo, kad jis buvęs kalinys ir jo ieško policija. Taigi, ne kokia sėkmė.
-Greičiau, greičiau, visi į savo vietas, netinginiaujam, darbas prasideda! -užriko pro koridorių einanti viršininkė, viešbučio savininkė Elizabet Larson.
Susiraukusi nuėjau prie savo stalelio. Robertas jau stovėjo tenai, viena akim man mirktelėjo. Iš karto nusisukau. Kaip būtų galima jam pasakyt, kad nuo manęs atstotų?
-Tikra pikčiurna. -nusijuokė Robertas.
-Ačiū už komplimentą. -ironiškai tariau.
-Na, turėjau omeny Elizabet. -kiek pasimetė jis.
-O. Atleisk.
Prie stalelio pasirodė pirmieji klientai. Tai buvo aukštas, tamsiaplaukis vyras, maždaug trisdešimt penkerių. Ir moteris, kuri buvo su juo. Trumpais šviesiais plaukais, su didžiuliais akiniais. Kažką sušnibždėjo jam į ausį ir užsisakė dvivietį kambarį. Veikiausiai jo žmona, pamaniau.
Kol žmonių nebuvo, atsisėdau ant kėdės, galvą pasirėmiau rankomis ir žiūrėjau į vieną tašką. Robertas užjaučiamai pasižiūrėjo į mane.
-Tau kažkas negerai. -pasakė. Ir tai nebuvo klausimas.
-Man skauda galvą. Bloga.
Jaučiausi siaubingai. Neįsivaizduoju kodėl. Ryte buvo viskas gerai. Jaučiausi kaip paprastai, nieko blogo nebuvo. Bet atėjus į viešbutį užėjo stiprus galvos skausmas. O dabar pradėjo ir pykinti.
-Gal nori eiti namo? -paklausė Robertas. -Manau Rebeka sutiktų padirbti už tave.
-Nemanau. Truputį pasėdėsiu ir viskas praeis.
-Tikiuosi. -irzliai tarė jis.
Padėjau galvą ant stalo.
-Tai turbūt dėl nuovargio. Juk žinai, kad kas rytą keliuosi anksti. -bandžiau teisintis.
Atėjo kažkokia ilgaplaukė blondinė, Robertas ją užregistravo ir iškart pasisiūlė nunešti jos lagaminus į kambarį. Jis tampa toks paslaugus, kai tik pasirodo graži mergina.
Darbo laikas baigėsi ir man jau buvo šiek tiek geriau.
-Turėtum nueiti pas gydytoją. -rimtai susirūpinusi kalbėjo Rebeka, sužinojusi apie viską iš Roberto.
-Ačiū, kad rūpinies, bet nemanau, kad tai būtina.
-Hm. -susimąstė Bekė. Kai ji apie ką nors mąsto, atrodo išties juokingai.
Užsidėjau savo paltą ir išėjau pro duris. Kadangi gyvenu netoli viešbučio, ėjau pėsčiomis. Eidama išgirdau kažkieno žingsnius už savęs. O ne, ir vėl Robertas, pamaniau. Atsisukusi pažiūrėti nustebau. Tai nebuvo Robertas. Tai buvo vyriškis. Rudaplaukis, rudakis, kiek už mane aukštesnis. Vilkėjo tamsius džinsus ir juodą odinę striukę.
-Atsiprašau! -sušuko jis.
-Taip. -šyptelėjau.
-Ar galite pasakyti, kur yra artimiausia kavinė?
-Aa... kavinė. -atrodė, kad žiūrėdama į jo akis, tą akimirką pamiršau viską. Staiga sugrįžau į realų pasaulį. -Taip. Kavinė. Matote tą gatvę? Paeikite tenai ir pasukite į kairę, už kampo. Ten... Taip ten.
-Ačiū jums labai. -nusišypsojo nepažįstamasis.
-Jūs nevietinis? -paklausiau.
-Taip. Aš iš Nešvilio, Tenesio valstijoje.
-O. Turbūt Niujorke sunku susigaudyti? -nusijuokiau.
-Tikrai. Na, atleiskite, netrukdysiu jums. Ačiū už pagalbą. -tarė jis ir nubėgo link mano parodytos vietos.
-Netrukdai. -sumurmėjau sau po nosim.
Žiūrėjau kol jis dingo už daugiaaukščio kampo, tada apsisukau ir nuėjau namo. Vos tik įžengusi kritau ant sofos ir nusiaviau aukštakulnius. Namai namučiai, kaip čia gera. Galvos nebeskaudėjo, o ir pykinimo nesijautė. Buvau alkana. Nuėjau pažiūrėt ko turiu šaldytuve. Radau tik kelis produktus pasidaryti sumuštiniui. Artimiausiu metu reikės nueiti į parduotuvę.
Šiek tiek pasistiprinusi, tai yra, suvalgiusi vieną su puse sumuštinio, priėjau prie lango. Lijo. Žaibavo ir griaudėjo. Galbūt reikia paskaityt knygą. Tik kokią? Priėjau prie savo mini bibliotekėlės. Ten puikavosi dvi eilės įvairių knygų. Kai kurios buvo iš Europos, atvežtos mano pusseserės, kuri keliauja po pasaulį. Kitos pirktos mano, eiliniai banalūs romanai. Pasiėmiau vieną iš jų, pavadinimu „Dabar ir amžinai“. Atsiverčiau pirmą puslapį, pabandžiau paskaityt. Nepatiko. Prisiverčiau perskaityt dar du puslapius. Visiškos banalybės. Atverstą knygą padėjau ant stalo. Neimsiu daugiau jos į rankas. Niekada.