Onutės nuotykiai (I)

Šimto litų istorija


Tadas nenorom pramerkė akis ir nepatenkintas įsispoksojo į rytinę viešnią.
- Ką čia dabar...
- Miegok! – įsakmiai burbtelėjo Onutė, nutraukusi nuo studento antklodę ir maudama šiam trumpikes. – Aš greitai.
- Ė, tai gal bent pažadint anksčiau reikėjo?
- Sakau, kad greitai aš. Užsimerk ir nekreipk dėmesio.
- Kaip aš galiu nekreipt...
- Užsmerk, bliamba!
Tadas išsigandęs užsimerkė. Onutė apžergė jį ir niurzgėdama iš pat ryto ėmė daryti malonumą.

~

- Man reikia šimto litų.
Tadas atmerkė akis, dėbtelėjo į sugyventinę padilbom ir gurkštelėjo drungnos kavos iš puodelio.
- Kam?
- Poryt egzaminas, o dėstytuvas kirvis. Visa grupė jį teps. Mesim į bendrą katilą.
- Neturiu.
Onutė prikando lūpą ir sustingo kaltinančia poza. Kumšteliai į šonus, viena koja agresyviai pirmiau kitos. Tadas nejučia susigūžė.
- Nu rimtai, neturiu...
- O sąskaitoje?
- Sąskaitoje, sąskaitoje...  Su savo ką padarei?
- Nuomą apmokėjau! O tu ką manei – gėriau kiaurą mėnesį?
- Betgi buvai klube kelis kartus!
- Jėzau, Tadai, atsimerk! Aš mergina, ten už mane viską sumoka!
Tadas kaipmat atsibudo.
- O sakei, kad su draugėmis buvai!
- Jeigu pats dažniau nuo kompiuterio atsiklijuotum, tai suprastum, kaip veikia naktiniai klubai! Aišku, aš buvau su draugėmis. Aišku, viduje buvo daug bernų. Aišku, mane kabino. Ir aišku – leidau viską apmokėti. Tu irgi už mane viską sumokėdavai!
- O tu mane išnaudoji lovoje!
- Ai, tik necypk kaip kokia cielka... – Onutė sunkiai atsiduso ir klestelėjo į kėdę. – Iš kur tada man šimtinę gauti?
Tadas atsigėrė dar porą gurkšnelių. Pakėlęs akis išvydo ją, žiūrinčią veršiuko žvilgsniu.
- Man tikrai reikia... – gailiu balseliu paprašė Onutė.
- Patikėk, tikrai neturiu, - sudejavo Tadas. – Užvakar pirkau išorinį kietą diską. Dviejų terabaitų!

~

- Kaip tai, - nusistebėjo Jurga – geriausia Onutės draugė. – Neturėjo šimto litų?
- Prisipirko, technomanas, kažkokių ten išorinių terabibų... terabu... Karoče! Šūdo prisipirko į kolekciją.
- Niekšas!
Onutė pritariamai linktelėjo ir prikando lūpą.
- Ai, nesakyk. Aš ir pati prisiperku to paties, tik kitoj rankoj.  Iš kur man šimtinę gauti, ką?
Jurga gūžtelėjo pečiais ir truputį susigūžė, ketindama tapti mažiau pastebima, susilieti su pravažiuojančiais automobiliais ar parduotuvių iškabomis.
- O tu neturi? – viską pastebėjo Onutė.
- Tu man jau ir taip skolinga. Ir mudvi susitarusios.
- Betgi Juuu-urgaaaa...
- Kaip geriausia draugė, - paplekšnojo Onutei per užpakalį Jurga, - aš jaučiu pareigą saugoti tave nuo dar didesnio įsiskolinimo. Tau reikia susirasti darbą.
- Ką... Durna tu, ką aš surasiu per pusę dienos?!
- Jo, teisingai. Per pusę dienos galima tik vienu būdu užsidirbti. O jeigu galvoti plačiau - yra kavinės, picerijos ir visokie klubai. Girdėjau, dabar visur trūksta gerų padavėjų.
- Pusės mėnesio bandomasis? Man ir egzas pasibaigs. Kuolais!
- Padavėjos gauna arbatpinigius. O tu būtum labai faina padavėja, tik reiktų trumpesnio sijono ir marškinėlių su pakankama iškirpte. Ir šypsenos... Na jeigu bėgiosi tokiu veidu, tai greičiausiai nieko negausi.

Surūgusi Onutė  nusisuko trumpam į šoną, kad patyliukais susikeiktų. Pro šalį ėjęs praeivis išsigando ir kuo skubiau perėjo gatvę.
- O mamos prašei? – prisiminė Jurga.
- Aš jau mėnesio limitą išnaudojau. Nebegaliu prašyt.
- Tai prašyk tėvo.
- Vienas ir tas pats.
- Brolio?
- Jam trys metai... Nu Juuurgaaaa!
- Netur... Neduosiu! – skubiai pasitaisė Jurga, jausdama, kad reikia gintis iki galo. – Bet jeigu nenori padavėja dirbti, galiu į kitą vietą rekomenduoti.
- Gali?..
- Aha. Kaip tau su figūra? Papai vietoje? Pilvas plokščias?
- Į prostitutes?!
- Į striptizo šokėjas. Mano draugo sesuo dirba striptizo bare, jie ten dabar naujus talentus priima. Netgi per vieno vakaro šokį jos ten susirenka po kelias šimtines.
- Na dabar tai jau tikrai eik kaku!
- Aš einu plaukų dažyt, - parodė į duris Jurga, – o tu pagalvok.

Užlipusi ant paskutinio laiptelio ji grįžtelėjo.
- O žinai, iš tavęs ir elitinė visai nieko išeitų.
- Kad tau kur plaukus ružavai nudažytų, - palinkėjo Onutė.

~

Stovėdama prieš veidrodį negalėjo atsistebėti. Kaip greitai šimto litų trūkumas priverčia žmones imtis radikalių sprendimų...
- Seniai mačiau tokią čiotką padavėją, - apsilaižė kavinės savininkas, gašliai spoksodamas į Onutės apvalumus iškirptėje.  – Taisyklės paprastos. Staliukai nuo pirmo iki ketvirto yra tavo. Žiūri, ar nieko netrūksta, ar kas nors ko nors nepageidauja. Daug šypsaisi ir pati pirma sveikiniesi su visais. Jeigu kas nors apipila padažais ar vėmalais – atsiprašai pirma...
- Bet jeigu aš nekalta...
- Atsiprašai PIRMA, - pakartojo kavinės savininkas, lyg visa kita būtų nesvarbu. – Ir jeigu kas nors norės alaus, pati siūlyk švyturio ekstrą. Reikia išparduot kuo greičiau.
Aišku? Tada prie darbo.
- Vergvaldys, - iškošė Onutė, šiam pranykus iš akiračio. Ji plačiai nusišypsojo savo atspindžiui ir taip žengė  pro duris prie negausių lankytojų.

Kita čia dirbanti padavėja abejingai palydėjo naujokę tuščiu žvilgsniu ir išpūtė kramtoškės burbulą. Ji pati buvo neseniai baigusi aukštąją ir beviltiškai įstrigusi šioje skylėje.
Jai buvo gaila Onutės.

~

Mergina šypsojosi iki skausmo, nešiojo padėklą šen bei ten ir vis sveikinosi, sveikinosi, sveikinosi – be galo daug sveikinosi.  O po to atsisveikino, dėkojo už nieką, vėl atsisveikino...
Tiktai nelabai kam rūpėjo tie „laba diena“.
- Aha, aš skubu, - murmėjo visokie kavinėn įšokę vyriokai suglamžytais kostiumais. – Kavos. Espreso, dvigubą.
- Grrr... – urzgė pensininkai. – Arbatos ir sausainį. Na gerai, išgersiu ir alaus. Tiks ir Ekstra, jeigu pigiau...
Iš ofisų ištrūkusios moteriškės net nekreipė į ją dėmesio. Tik pasakydavo, kad joms reikia atsibusti. Kavos. Espreso. Trigubą... ne – keturgubą.

Onutė vargais negalais rado laiko prisėsti ir liūdnai pažiūrėti į kelias dešimtis centų arbatpinigių.
„Kokia aš lietuvė, jeigu per dvi valandas tik penkiasdešimt centų uždirbu?! “ – pasibaisėjusi pagalvojo. – „Man reikia darbo už šimtinę į valandą! Ir skubiai! ”
- O tu nesiplėšyk taip, dar suviduriuosi, - patarė jai kita padavėja – tokia pati jauna mergina, tik visiškai praradusi spalvą ir kokybę. – Truputį ramiau, čia juk ne Amerika. Niekam čia šypsenos neįdomios, tik žandikaulį išsinarinsi...
- Tu tikriausiai marketingo nestudijavai, - purkštelėjo Onutė. – Arba man pavydi.
- Studijavau. Baigiau bakalaurą, - atsakė mergina. Tada profesionaliu žvilgsniu nužvelgė staliukus ir nuvargusi pažvelgė į naujokę. – Beje, sveikinu sėkmingai išpardavus švyturio ekstrą. Jam galiojimas jau pavasarį pasibaigęs buvo.
- Ar man priklauso premija? – nudžiugo Onutė.
- Pagal marketingo dėsnius – gal...
- O realiai?
- Realiai?... Na, aš tave jau pasveikinau.
Mergina išpūtė dar vieną kramtoškės burbulą ir nuėjo aptarnauti moteriškės su dobermanu.

~

Senelis, vardu Anupras, šiame rajone buvo gerai žinomas kaip labai malonus žmogelis, visada mielai kalbinantis net ir ne itin gražias pensininkes. Jo žmonelė dar tebebuvo gyva ir sirgo Alsheimerio liga. Kiekviena diena jai buvo nauja ir pilna įspūdžių.
Anupras mėgo priešpiečiams užsukti į vieną nedidelę kavinukę puodeliui arbatos ir dar kokiam nors sausainiui – kaip ir tuzinai kitų pensininkų. Retsykiais jis atsivesdavo ir žmonelę, bet šį kartą tai buvo ne tas atvejis.

- Laba DIENA, - išspaudė pro sukąstus dantis Onutė dar vienai ofisinei espresso gerbėjai. – Leiskit, atspėsiu. Dvigubą kavos su pyragėliu?
- Iš kur žinote? – nustebo moteris.
- Dedukcija. Čia tik trys kavos rūšys. Dvi šūdinos, viena pusė velnio. Ir pyragėliai geriausi baigėsi, išskyrus tuos, pasenusius. Bet kaip jums – tiks!
Ofisinė žagtelėjo, Onutė nusišypsojo jai skausmingai ištreniruota šypsena. Ir padilbom žvilgtelėjo į papilkėjusią bakalaurę, kuri jau skersa į savininką už baro dairėsi.

O čia dar Anupras prie pirmojo stalelio klestelėjo. Nuolatinis klientas per pastarąjį dešimtmetį.
- Nauja mergaitė, - pasidžiaugė jis, nutaisęs kuo nuoširdžiausią šypseną, - nu jau maniau, šiandien niekas nebenustebins...
- Laba DIENA, - pasakė Onutė.
- Sakau, arbatos reiktų iki pietų išgerti, - linksmai čiauškėjo Anupras.
- O aš sakau LABA DIENA, - neteko kantrybės Onutė. – Bliamba, žmonės, kas jums visiems pasidarė?! Per visą supistą dieną pasisveikina vos dešimt procentų lankytojų, praktiškai visi ateiną nusikalę ir neatsibudę. Ką jūs naktimis darote?!
Nuo jos riksmo į klaustukus susisuko visos ofisinės ir bakalaurė, kuri iš pilkos pavirto į purpurinę – kaip ir kavinės savininkas.
- Nuo jūsų surūgusių snukių man tuoj mėnesinės prasidės, o čia dar šypsokis kaip debilė visą dieną! – šėlo Onutė. – Na ką, senas kriene! Ir tau arbatos su sausainiu? Laba DIENA, ko čia spoksai man į papus? Na žiūrėk, man negaila! Sveikintis nereikia, ką?!  Gal tau alaus atnešti, kur galiojimas į pabaigą eina?... Ė, ką darai!

Anupras, visas išsigandęs ir išraudęs spruko pro duris. Jis nepastebėjo, kaip Onutę nutvėręs kavinės savininkas išmetė ją pro atsarginį įėjimą – kad nepasidarytų antireklamos išgrūdęs pro paradines.
- Ir daugiau čia nesirodyk! – sumikčiojo įsiutęs vyras.
- Papūsk man į užpakalį! – atšovė Onutė. – Vis tiek nebūčiau likusi, tavo kavinė beviltiška!
- Durna boba!..
- Vergvaldys!
- Burną išsiplauk!
- O tu pažastis! Dvokia per dešimt metrų...

Kavinės savininkas norėjo dar kažką sakyti, bet tik nusispjovė ir užtrenkė duris. Onutė sugriežė dantimis – ji aštrių žodelių turėjo dar ilgam.

~

Anupras gaudė kvapą už kampo, niekaip negalėdamas atsipeikėti po anksčiau nupasakotos scenos.
„Ėgi visai gerai ten buvo“  - pagalvojo jis. – „Jau seniai ant manęs niekas taip seksualiai nerėkė. O dar mergaitė tokia arši, lyg jauna, nejodinėta kumelaitė.  Ech, mano žmona galėtų ant manęs šitaip... “
Jis kelis kartus įkvėpė giliau ir pasitikrino pulsą, kaip daktaras liepė.
„Eisiu, savo senutę nudžiuginsiu“ - nusprendė Anupras. – „O į kavinę rytoj užsuksiu. Bene vėl ta gražuolė aprėks mane – būtų gražu... “
Jis nežinojo, kad Onutė jau išmesta iš darbo. Lygiai taip pat nežinojo, kad rytoj jo lauks didelis nusivylimas.

~

- Na tu ir pavarai, - atsiduso Jurga, persidažiusi plaukus violetine spalva. – O tik penkios valandos tepraėjo. Gal į kitą kavinę pabandyk?
- Bandžiau, nepriėmė, - užsimerkusi Onutė meditavo, atsirėmusi į aptrupėjusią sieną. – Tas pyderas apskambino visus savo konkurentus ir įspėjo, kad nepriimtų vienos „durnos mergos“ – čia tipo manęs... Žodžiu, pravalas.
- Bet tau vis dar reikia šimto litų? – po minutės pasitikslino Jurga, kažką kramčiusi mintyse.
- Jau nebesu tokia tikra...
- Vadinasi, reikia, - nustatė Jurga. – Eime.
- Kur?..
- Į striptizo klubą.
- Kur?! – pabudo iš meditacijos Onutė.
- Ir tikėkis, kad „pyderas“ nepaskambino į tą vietą, - neatlyžo Jurga. – Tai viso labo striptizas, Ona. Na prisipažink, tu juk svajoji prieš vyrus išsirengt...

~

- Čia tu labiau už mane svajoji!
- Pažvelk iš mokslinio taško, - įtikinėjo Jurga. – Tu DEŠIMT MINUČIŲ šoki scenoje. Niekas iš tavęs nereikalauja jokių choreografinių gabumų. Pajudini užpakalį, nusimeti liemenėlę. Niekas triusikų neliepia mautis – taip netgi sugadinsi visą šokį. Ir už visą šitą NIEKALĄ – du šimtai litų!
Onutė dar kartą pažvelgė į scenoje besirangančią moterį. Ji smarkiai abejojo. Viskas atrodė lyg ir labai gražu, bet... taip baisu!
- O pati ko neini?
- Mano tėvas bankininkas, - priminė Jurga. – Jis visą tautą dulkina lyg trečiarūšę prostitutę. Jeigu nedulkintų – gal ir eičiau. Bet dabar tau labiau reikia, Ona.
- O gal žinai dar kokį darbą, kur galima būtų greitai?...
- Jau sakiau, tu kategoriškai atsisakei.
- Juuurgaaa, būk gera, aš tau atidirbsiu!... – suskydo Onutė. – Man tik šimto litų reikia!
- Tau ne šimto litų, o atsistoti ant kojų reikia! – pareiškė Jurga. – Manai, striptizo šokėjos darbas labai žemas? Jos kaip tik visa galva aukščiau už VISUS vyrus – pažiūrėk, kaip tie liurbiai sėdi suskydę prie scenos ir seilę varvina! Jie visi iki vieno norėtų ištratinti tą šokėją, bet NEGALI. Nes šokėjos jiems – šventas dalykas. Norėtum ir tu tokia būti? Na sakyk – norėtum. Kad visi žiūrėtų į tave lyg į deivę. Turi veidą, turi krūtinę... Juk turi papus? Parodyk!
- Eik tu šikt!
- Nesvarbu, vis tiek matosi per rūbus. Tai va, tau tereikėtų DEŠIMČIAI MINUČIŲ pabūti tų vyrų imperatore – ir jau išeitum iš čia turtingesnė nei po mamytės pavedimo į sąskaitą.
Onutė žiūrėjo į vieno lankytojo veidą liečiančią šokėją – jos judesiai buvo lėti ir užtikrinti. Ji atrodė tikrai labai didinga – tikra padėties valdovė.
Lankytojas nevalingai ištiesė šimtinę link jos kelnaičių. Jis jau buvo zombis.
- Eime, užrašysime tave į eilę, - nusprendė Jurga. – Jau matau klubo savininkę.
- Bet aš...
- Tu būsi vakaro žvaigždė, pažadu.

Onutė suinkštė iš siaubo, bet paklusniai nusekė iš paskos. Ją užbūrė šimto litų, užkištų už kelnaičių, vaizdas.

~

- Onutė? – klubo savininkė priekabiai nužvelgė studentę nuo galvos iki kojų. – Kaip seksualu! Dabar visos vadinasi visokiomis Natašomis, Samantomis, Žoržetomis... Kaip man nusibodo tas amerikoniškas – meksikietiškas popsas! Pagaliau kažkas lietuviško mūsų scenoje.
- Aš irgi sakau – čia gi gyva lietuviška seksbomba, - kurstė laužą Jurga.
- Ėė... – mykė Onutė.
- Aišku, su šitais rūbais ji labiau primena melžėją, - nusprendė klubo savininkė. – Manau, turiu jai kai ką labai tiksiančio. Eime.
„Man tuojau bus širdies smūgis“ – pagalvojo Onutė. – „Jeigu bus pravalas – nudobsiu Jurgą... “

Visos trys netrukus atsidūrė didžiuliame kambaryje, kur pasirodymams ruošėsi dvi šokėjos ir kur buvo daug spintų su visokiais seksualiais rūbais.
- Nusirenk, - paliepė klubo šeimininkė. – Pažiūrėsim, kas tau gali tikti.
- Bet... o aš negaliu su savo rūbais? – mikčiojo Onutė.
- Nori pareklamuoti maksimos sijonus, ar susukti galvą visiems vyrams? Renkis, čia nė vieno vyro nėra. O jeigu ir yra, tai visi pripratę prie nuogybių. Nieko čia nenustebinsi. Matėm ir amerikietiškų Lolo, ir dailylenčių iš Tailando.
Onutė atsiduso ir kankinės veidu nusimetė rūbus, kuriuos prisiminė pirkusi visai ne maksimoje, o Akropolyje, kažkokiame neaiškiame skyriuje, kur kinai prie prekystalio vaipėsi.
„O jeigu jie iš maksimos perpirko? “ – dingtelėjo baisi mintis.
- Ir nevaidink primuštos – scenoje tavęs nesupras, - pastebėjo šeimininkė, priekabiai nužiūrinėdama studentės kūną. – Hmm... Ką manai, Jurga?
- Ne manekenė...
- Na taip, į kabyklą nepanaši. Turi ir mėsos, ir taliją... Apvalumai vietoje, o tai labai svarbu. Regis, be silikono?...
- Nesakė, kad būtų kišusi.
- Žinai, ji man primena turkų pilvo šokėjas. Tokia saikingai putlutė, jeigu seksualiai išsiriestų į šoną, vyrai išsilydytų kėdėse.
- Jeigu ką, - pasipiktino Onutė, - aš vis dar čia!
- Štai, imk, - ištiesė studentei šeimininkė kelis kuklius rūbelius. – Tau bus kaip tik. Išryškins reikiamas linijas, paslėps trūkumus. Vyrai bus nokaute.
- T... tikrai?
- Aha. Ir kai apsiregsi, aš tau parodysiu porą gudrybių. Nesijaudink, mano klube dar nė viena naujokė nesusimovė. Už pirmą pasirodymą tau bus sumokėta aštuoniasdešimt litų...
Onutė pažvelgė žudančiu žvilgsniu į Jurgą. Ši sulinko į klaustuką.
- ... ir galėsi pasiimti viską, ką duos žiūrovai, - užbaigė šeimininkė. - O dabar bėk į dušą, nes dvoki.

~

Onutė vargiai begirdėjo, ką baubė didžėjus, apkalbinėdamas jos „pirmą kartą“ ir figūros subtilybes. Į akis plieskė prožektorius, o muziką užleido tokią, kad šokti neišeitų tik visiškam zombiui.

“Cause it makes me that much stronger
Makes me work a little bit harder
It makes me that much wiser
So thanks for making me a fighter” – rėkė Kristina Agilera iš garsiakalbių.

Onutė kiek išsiblaškiusi sukosi aplink maloniai vėsų stulpą, porą sykių net į sieną atsitrenkė. Nusimesti kuklius marškinėlius prisiminė tik įpusėjus šokiui, bet liemenėlės liesti prisibijojo. Be to, ji ir taip ne ką tedengė. Viskas buvo kaip ant delno. Ir Onutė visai nesijautė padėties valdove. Kol kas ne...
Bet vyrams tokios smulkmenos buvo nė motais. Kai kurie jau rodė jai nedviprasmiškus ženklus ir po kiek laiko baimės ir dvejonių ji nusprendė pabandyti prisiartinti prie vieno iš jų.
„Įsivaizduosiu, kad ten vieni Tadukai“ – sugalvojo Onutė. – „Ką man blogo gali padaryti Tadukas? Nieko! ”
Erotiškai siūbuodama klubais ji lyg netyčia palietė vieno iš žiūrovų ranką, jausdama šio drebulį.
- Jeigu permiegosi su manimi, duosiu tūkstantį baksų! – susilydė paliestasis. Jis buvo ne pirmos jaunystės, bet dar pakankamai išvaizdus, kad neišgąsdintų moters.
Onutė net susijaudino nuo tokio pasiūlymo. Ir išsigando. Skubiai patraukė ranką, nurijo seilę ir muzikos ritmu prilingavo prie kito „Taduko“. Šis sėdėjo sustingęs, išsižiojęs ir net neketino jai nieko siūlyti.
„Na ir sekasi man“ – liūdnai pagalvojo Onutė, bet nusišypsojo „Tadukui“ kuo šilčiausiai. Neketino išgąsdinti.
Tačiau šis staiga irgi pravėrė burną.
- O... Ona?!
Onutė taip ir sustingo tarp šio vyro kojų. Ką ten vyro – jaunas studentas spoksojo į ją išpūtęs akis.
- Tadai?! – apstulbo mergina. – Bet tu… tu gi…
Jiedu kurį laiką žiūrėjo vienas į kitą, negalėdami patikėti savo akimis.

- Tai pirkai tą savo išorinį terabifą?! – pirma atsipeikėjo Onutė. – Tai tu, bliamba, pinigų neturi?! O čionai atsivilkti pinigų turėjai?!
- Ėė-ė, palauk…
- O tu bent žinai, ką aš šiandien iškenčiau!? – užsiklykė Ona ir visu gražumu stryktelėjo ant sugyventinio, ketindama šiam nosį sulaužyti ir plaukus nurauti.

„Made me learn a little bit faster
Made my skin a little bit thicker
Makes me that much smarter
So thanks for making me a fighter” – bliovė Agilera.

- Užmušiu! – klykė Onutė, vaikydamasi tarp stalų slydinėjantį Tadą.
- Už-mušk! Už-mušk! – skandavo sužavėti žiūrovai.

- Tavo studentė sušiko visą šokį, - pratarė klubo savininkė Jurgai, stebėdama visą sąmyšį nuo baro. – Bet prisiekiu, tas vyro vaikymasis nuogais papais ir dar pritariant Agilerai – aukšta klasė. Jau seniai svajojau suorganizuoti aršių nuogų merginų grumtynes. Ką manai?
- Ko gi ne? – sukikeno Jurga.
Jos abi sukirto rankomis.

~

~

- Palauk, šviesą uždegsiu, - piktai pasakė Onutė, siekdama jungiklio. Atsisukusi atidžiau nužvelgė Tado mėlynes bei nubrozdinimus. – Na ir maušas tu... Ko iš karto nesakei, kad dirbi klubui?
- Tu man nė žodžio neleidai pratarti... – subambėjo šis. – Ai...
- Neliesk, ten kraujas bėga. Tuoj, pleistrą uždėsiu.
- O nuo kada TU dirbi klube? – Tadas pagaliau prisiminė, kad jis irgi turi teisę ką nors apkaltinti.
- Nuo šiandien. Jurga sakė, kad galiu ten užsidirbti savo šimtą litų.
- Striptizą šokdama?!
- Ko čia rėki... Juk šoku, ne dulkinuos.  Bliamba, per tave aš tik šimtą litų ir tegavau. Šeimininkė buvo labai gera kažkodėl. Žadėjo tik aštuoniasdešimt, kaip pirmam kartui ir be sutarties.
Jiedu kurį laiką patylėjo. Onutė apklijavo pleistrais Tado makaulę ir atsilošė pasigrožėti. Dabar jos mylimasis atrodė panašus į banditą.
- Ar gerai aš šokau?.. – paklausė kiek susigėdusi.
- Iš pradžių nelabai. Kai į sienas daužeisi... Bet paskui  - tikra seksbomba, - atsiduso Tadas.
- Ane? – paklausė ji kimiu balsu, artindamasi prie jo. Jautėsi truputį daug susijaudinusi.
- Tikrai tikrai. Viskas nufilmuota. Nori pažiūrėti?
- Noriu pasidulkinti su banditu, - pareiškė Onutė,  įsikibdama į savo „hakerio“ kelnes. – Ant grindų. Dabar!
- Oi… - sustenėjo Tadas.
- Hrrrrr! – suurzgė mergina.
- Grrr, - pritarė jis kiek netvirtai. O paskui užriaumojo kaip reikiant. – Hrrrrrrraaaaaaaa!
- Jau geriau, - apsidžiaugė Onutė. – Dar taip padaryk, tigre!
- Tu man ant mėlynės pataikei!
- Oi, sorry…

Bet jiedu vis dėl to pasidulkino ant grindų ir tą vakarą liko labai laimingi, nors ir po rimto šeimyninio konflikto.

~

Onutei visą naktį niekaip iš galvos neišėjo viena įkyri mintis.
„Jeigu permiegosi su manimi, duosiu tūkstantį baksų! ” – pareiškė vyras klube.
Mergina prikando patamsyje lūpą.