-Gggzzzrrrrrrrr... - niurzgu supykęs ant saulės, kuri mėgina mane išplėšti iš sapnų pasaulio. Koks velnias jos prašė šviest man į akis? Noriu dar miegoti, pavyzdžiui amžinai. Pramerkiu akis ir manęs turbūt nekenčianti saulė iškart apakina savo žavesiu. Neiškart susigaudau kur esu. Kadangi esu atviro dangaus viešbučio gyventojas, mano miegamieji nuolat keičiasi. Pakeliu pagalvę katik vaidinusį džemperį, tingiai velkuos. Išeinu į skersgatvį, juo einu iki didelės, judrios, purvinos, triukšmingos gatvės - visko ko nekenčiu. Iš kelnių kišenės išsitraukiu mp3 grotuvą. Aptrintas, apdaužytas, bet širdžiai mielas daiktas. Padeda išgyvent tai ką išsimokslinę žmonės vadina depresija, o aš suknista egzistensija. Šitas mažas apdrožtas niekutis man kainavo savaitės pietus. Nors man tai nedidelė bėda, aš pratęs laikytis dietos. Kadangi visuomenė tokia užjaučianti ir rūpestinga, nuolat stengiasi, jog neturėčiau galimybės priaugti svorio.
Einu gatve prie pat pastatų sienų. Žmonės manęs nemato, aš juos ignoruoju. Kai kurie ne itin sulindę į savo kiautus kartais nužvelgia ir išspaudžia pasišlykštėjimą. Bet dauguma aklesni už kurmius. Jei nekvepėčiau tokiais natūraliais aromatais gal ir tie ne visiškai akli ignoruotų.
Klausausi metalo, man patinka garsi rėksminga muzika. Mintyse aš rėkiu su jais, išlieju visą skausmą ir įtūžį ant šio apipuvusio pasaulio, pilno nelemtų gyvulių bandų.
Nežinau kur einu ir man tai nerūpi. Man kasdien rūpi vis mažiau dalykų. Aš lėtai einu į komą. Nors vidus liepsnoja ir sproginėja nei vienas sprogimas nesudrebina mano išorės. Jaučiuos lyg chemikalų pripilta brokuota lėlė, kokio nors ne itin psichiškai stabilaus vaiko žaislas. Eksperimentas, deja akivaizdžiai nevykęs. Noriu rėkti, bet žodžiai nepasiekia tikslo, atsitrenkę į nematomą sieną gerklėje. Kūnas sugeba tik sėdėt, gulėt ar valkiotis zombio žingsniais. Jau senai nejaučiu alkio, šalčio ar skausmo. Juk aš sulaužyta lėlė.
Pasirodo šitos zombiškos kojos atnešė mane į miesto centrą. Ten kur didžiausias triukšmas ir daugiausia be galo užsiėmusių aklų gyvulių. Atsisėdu ant pakylos, kuri lyg ir turėtų suteikti miestui grožio, estetikos ar kokio ten perkūno. Bet atrodo ji kaip be galo senas, apspardytas, apšiukšlintas betoninis šlamštas. Stebiu gatve važiuojančius tingiamobilius, pro šalį vaikštančius, mados klyksmą tikrąja to žodžio prasme demonstruojančius žmones. Mintyse dainuoju.
„It seems impossible for me to let this go
Feel like an animal, I’m ready to lose control
Take everything you need, take every part of me .... „
Mano dainavimą nutraukia dviejų žmonių balsai. Atsisuku, nes prarėkti „Manafest“ dainavimą paleistą visu mp3 garsu, reikia talento. Rėkia mergina, kokių 17-18 metų, ir už ją gal trim metais vyresnis vaikinas. Nusiimu ausines, kad mano galvoje nesipjautų du triukšmingi dalykai.
-Tuoj pat sustok! Aš neleidau tau eit!
- O aš tavęs ir neklausiu, ožį tu!
-Žiūrėk ką kalbi. Aš tavęs nebepriimsiu, jei pabėgsi, girdi?
-O kas tau sakė, kad aš noriu ar kada nors norėsiu grįžti? tu man gyvenimą sugriovei!
-Aš padėt tau noriu, kvaiša!
-Eik tu velniop, su tokia pagalba. Plaukų spalva netinka, svoris ne tas, stilius, kaip ten sakei, psichiškai nesveikas. Pomėgiai netinka, draugų turėt negaliu, per tavo suknistą pavydumą. Verti tasytis su tavim į visokius vakarėlius, kad vėliau padėčiau pareit lūžusiam namo. Tu šitai vadini pagalba???
Jis žengia į priekį ir kumščiu trenkia jai į veidą. Ji žengia atgal ir nužengus nuo šaligatvio praranda pusiausvyrą. Nesuprantu, ką daro mano kūnas. Jaučiu, kaip jis kosminiu greičiu pakyla nuo betoninio šlamšto, artėja prie merginos. Spėju nustebti kodėl mano kūnas apart ją gaudęs stumia ant šaligatvio. Tada mane apkurtina tingiamobilio stapdžiai. Jaučiu kaip griūnu, bet nenukritęs vėl pakylu. Nejaučiu po savimi esfalto, ar apskritai jokio pagrindo. Girdžiu kaip mergina spiegia. Nejau jis vėl jai trenkė? Kai nusileisiu aš trenksiu jam . Pajuntu esfaltą, tiesa jis daug kietesnis ir skaudesnis nei tikėjausi. Girdžiu keletą trakškt. Nejau lūžo mp3? Ne, garsas ne toks, panašiau į lūžtančius kaulus... Pačiuožiu esfaltu, atsimerkiu. Po velnių, saule, nustok mane akinti. Vengdamas saulės pasuku galvą link šaligatvio. Ko tie gyvuliai į mane spokso? Ach taip, juk guliu ant svarbios gatvės ir trukdau svarbiems gyvuliams važiuoti atlikti svarbių reikalų. Gerai gerai, tuoj pasitrauksiu. Pamėginu pakelti kojas, bet jos neklauso. Rankos irgi išdavikiškai tyso ant žemės. Užmerkiu akis, kad nematyčiau jų visų, spoksančių į mane. Mintyse baigiu dainuoti „Take every part of me give me some room to breathe“ Noriu miego, jaučiuos pavargęs. Garsai aplink darosi vis tylesni. Užmiegu, tikėdamasis niekada nebenubusti...