Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 24 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







-Gggzzzrrrrrrrr... - niurzgu supykęs ant saulės, kuri mėgina mane išplėšti iš sapnų pasaulio. Koks velnias jos prašė šviest man į akis? Noriu dar miegoti, pavyzdžiui amžinai. Pramerkiu akis ir manęs turbūt nekenčianti saulė iškart apakina savo žavesiu. Neiškart susigaudau kur esu. Kadangi esu atviro dangaus viešbučio gyventojas, mano miegamieji nuolat keičiasi. Pakeliu pagalvę katik vaidinusį džemperį, tingiai velkuos. Išeinu į skersgatvį, juo einu iki didelės, judrios, purvinos, triukšmingos gatvės - visko ko nekenčiu. Iš kelnių kišenės išsitraukiu mp3 grotuvą. Aptrintas, apdaužytas, bet širdžiai mielas daiktas. Padeda išgyvent tai ką išsimokslinę žmonės vadina depresija, o aš suknista egzistensija. Šitas mažas apdrožtas niekutis man kainavo savaitės pietus. Nors man tai nedidelė bėda, aš pratęs laikytis dietos. Kadangi visuomenė tokia užjaučianti ir rūpestinga, nuolat stengiasi, jog neturėčiau galimybės priaugti svorio.
Einu gatve prie pat pastatų sienų. Žmonės manęs nemato, aš juos ignoruoju. Kai kurie ne itin sulindę į savo kiautus kartais nužvelgia ir išspaudžia pasišlykštėjimą. Bet dauguma aklesni už kurmius. Jei nekvepėčiau tokiais natūraliais aromatais gal ir tie ne visiškai akli ignoruotų.
Klausausi metalo, man patinka garsi rėksminga muzika. Mintyse aš rėkiu su jais, išlieju visą skausmą ir įtūžį ant šio apipuvusio pasaulio, pilno nelemtų gyvulių bandų.
Nežinau kur einu ir man tai nerūpi. Man kasdien rūpi vis mažiau dalykų. Aš lėtai einu į komą. Nors vidus liepsnoja ir sproginėja nei vienas sprogimas nesudrebina mano išorės. Jaučiuos lyg chemikalų pripilta brokuota lėlė, kokio nors ne itin psichiškai stabilaus vaiko žaislas. Eksperimentas, deja akivaizdžiai nevykęs. Noriu rėkti, bet žodžiai nepasiekia tikslo, atsitrenkę į nematomą sieną gerklėje. Kūnas sugeba tik sėdėt, gulėt ar valkiotis zombio žingsniais. Jau senai nejaučiu alkio, šalčio ar skausmo. Juk aš sulaužyta lėlė.
Pasirodo šitos zombiškos kojos atnešė mane į miesto centrą. Ten kur didžiausias triukšmas ir daugiausia be galo užsiėmusių aklų gyvulių. Atsisėdu ant pakylos, kuri lyg ir turėtų suteikti miestui grožio, estetikos ar kokio ten perkūno. Bet atrodo ji kaip be galo senas, apspardytas, apšiukšlintas betoninis šlamštas. Stebiu gatve važiuojančius tingiamobilius, pro šalį vaikštančius, mados klyksmą tikrąja to žodžio prasme demonstruojančius žmones. Mintyse dainuoju.
„It seems impossible for me to let this go
Feel like an animal, I’m ready to lose control
Take everything you need, take every part of me .... „
Mano dainavimą nutraukia dviejų žmonių balsai. Atsisuku, nes prarėkti „Manafest“ dainavimą paleistą visu mp3 garsu, reikia talento. Rėkia mergina, kokių 17-18 metų, ir už ją gal trim metais vyresnis vaikinas. Nusiimu ausines, kad mano galvoje nesipjautų du triukšmingi dalykai.
-Tuoj pat sustok! Aš neleidau tau eit!
- O aš tavęs ir neklausiu, ožį tu!
-Žiūrėk ką kalbi. Aš tavęs nebepriimsiu, jei pabėgsi, girdi?
-O kas tau sakė, kad aš noriu ar kada nors norėsiu grįžti? tu man gyvenimą sugriovei!
-Aš padėt tau noriu, kvaiša!
-Eik tu velniop, su tokia pagalba. Plaukų spalva netinka, svoris ne tas, stilius, kaip ten sakei, psichiškai nesveikas. Pomėgiai netinka, draugų turėt negaliu, per tavo suknistą pavydumą. Verti tasytis su tavim į visokius vakarėlius, kad vėliau padėčiau pareit lūžusiam namo. Tu šitai vadini pagalba???
Jis žengia į priekį ir kumščiu trenkia jai į veidą. Ji žengia atgal ir nužengus nuo šaligatvio praranda pusiausvyrą. Nesuprantu, ką daro mano kūnas. Jaučiu, kaip jis kosminiu greičiu pakyla nuo betoninio šlamšto, artėja prie merginos. Spėju nustebti kodėl mano kūnas apart ją gaudęs stumia ant šaligatvio. Tada mane apkurtina tingiamobilio stapdžiai. Jaučiu kaip griūnu, bet nenukritęs vėl pakylu. Nejaučiu po savimi esfalto, ar apskritai jokio pagrindo. Girdžiu kaip mergina spiegia. Nejau jis vėl jai trenkė? Kai nusileisiu aš trenksiu jam . Pajuntu esfaltą, tiesa jis daug kietesnis ir skaudesnis nei tikėjausi. Girdžiu keletą trakškt. Nejau lūžo mp3? Ne, garsas ne toks, panašiau į lūžtančius kaulus... Pačiuožiu esfaltu, atsimerkiu. Po velnių, saule, nustok mane akinti. Vengdamas saulės pasuku galvą link šaligatvio. Ko tie gyvuliai į mane spokso? Ach taip, juk guliu ant svarbios gatvės ir trukdau svarbiems gyvuliams važiuoti atlikti svarbių reikalų. Gerai gerai, tuoj pasitrauksiu. Pamėginu pakelti kojas, bet jos neklauso. Rankos irgi išdavikiškai tyso ant žemės. Užmerkiu akis, kad nematyčiau jų visų, spoksančių į mane. Mintyse baigiu dainuoti „Take every part of me give me some room to breathe“ Noriu miego, jaučiuos pavargęs. Garsai aplink darosi vis tylesni. Užmiegu, tikėdamasis niekada nebenubusti...
2010-08-29 21:03
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2011-01-08 22:03
11_baltų_arklių
Esu skaičius panašią knygą. Skaitai ir jauti, kaip autorius rašydamas tą pastraipą niršta. Kaip manot kaip baigėsi ta knyga? Aš jos neperskaičiau. Nusibodo.
Tas pat ir čia. Pagal nuotaiką. Jei esi geros nuotaikos, perskaitysi normaliai, bet jei turėjai sušiktą dieną perskaitysi tik iki pusės.
Žinau ką reiškia noras nepriklausyti tam pelės rateliui arba kaip sakot "sistemai". Bet viską ką norėjau pasakyt šia tema, pasakė Lapė.
Po šito sakinio "Mano dainavimą nutraukia dviejų žmonių balsai." man pradėjo patikti. Iki tol, nelabai.
Bet autorius atrodo įdomi asmenybė :)

Bet tai TIK mano nuomonė :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-12-28 15:31
Varinė Lapė
Vadinasi, autorius smarkiai save tapatina su lyriniu veikėju ir jame mato įsivaizduojamą "aš". Su laiku nuo to atsiribojama, arba tai pateikiama subtiliau. Su egocentriškumu sutinku, bet tai taip pat praeina. Jei tiki, kad toks dalykas kaip "sistema" egzistuoja, vadinasi esi jos dalis, nepaisant to, ar jai save priskiri ar ne.

Žavus vaikiškas dramatizmas, deja, laikinas ir neliteratūriškas. Jei paklausčiau, ar daug knygų autorius perskaitęs, neabejotinai gaučiau gana arogantišką atsakymą, kad nė nenumanau kiek daug. Tad jei knygos yra skaitomos, greičiausiai būsite pastebėjęs, kad vyrauja teisingos gramatikos, stilistikos principai. Galite tai vadinti "sistema" ir sakyti, kad Jūs ne jos dalis, bet laikytis šių principų norint įdomiai pateikti savo mintis būtina.

Rašinėlis ir tiek.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-09-01 16:53
Settaro
Ech, eiliniai sistemistai. Nepriklausau as jokiai etninei grupei, mano mastymo neveikia muzikos stilius ir panasiai. Paprasciausiai as nesu sistemos dalis. Yra protingi zodziai "Sistema gyvuoja tol kol ja tikima". Jus tikite kad buti gyvuliu banda puiku? vadinasi jums ir yra puiku, nes jus sau tai iteigiate. O stai man sistema neveikia. Ir nenoriu, kad veiktu. Nenoriu kad praeitu, jusu manymu, sutrikimas. Tiesiog skirtingai negu jus, as sakau tai ka is tikro galvoju, o ne ka tureciau galvoti. Kaip galima santuriau matyti asmenybes laisve negu jau matosi? Ar jus norit, jog santuriai isjungciau prota ir prisijungciau prie jusu santurios savihipnozines kompanijos?
Ir dar. As vyriskos lyties.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-09-01 16:04
Avoir
Klausyk metalo, daužyk galvą į sieną, nekęsk visų aplinkui - vėliau tai praeis, galbūt tuos pačius dalykus matysi santūriau, nors santykis su jais ir nepasikeis.
Ir, vėliau perskaičiusi tai, kąą dabar parašei - šyptelėsi. Tuo neabejoju.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-08-29 22:30
Dratelė
pernelyg banaliai išreikšta mizantropija ir egocentriškumas skaitytoją veikė erzinančiai
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą