Buitinė poezija

Šiame kambaryje esu jau tris paras, t. y. dviejų Cupido minimus drugių gyvenimai arba plėšraus dantytojo Selachomorpha sekundė. Priešais mane langas į brėkštantį rudenį ir skęstančią vasarą. Kambario sienos drėgnos, grindys šaltos, bet nepasakyčiau, jog nebylios. Basomis pėdomis jaučiu jų šnabždesį ir, be abejo, norėčiau prabilti joms atgal. Rašomasis stalas, tarsi kambario prievaizdas, jau penketą metų atlieka kitas funkcijas. Manyčiau, jog ant jo niekas neberašo, gal net nepastebi. Jokių meilės raštelių, jokių rašalu išsakomų žodžių - jokios gyvenimo poezijos ant šio medinio stalviršio nebe surasit?
Tik skaitmeninio ūžesio apsupty laiko ir žmogaus rankos užmiršti daiktai.
Konjako taurė išmarginta vandens pėdsakais, kavos puodelis, kuriame kavos aromatą atrasi ilgai palaikius uostomąją, suprask - nosį,  jame... ir, žinoma, senelio šachmatų lenta su pasirengusiomis medinėmis figūromis ant josios. H2 parvirtęs tarp H1 ir G1, tarp C8-o ir E8 užsimezgęs ryšys - voratinklis, dulkėtomis siūlėmis. Ir vis dėlto, tai poetiška...
Tačiau, kam dabar įdomi buitinė poezija, be lašo intrigos ar modernybės šešėlio. Jokios mįslės po šiais žodžiais ar po raidėmis neatsiras va taip sau, kaip, kad koks cheminis elementas. Be lašo degtinės ar godaus vyno gurkšnio suvilgymo, šie sakiniai regimi skurdaus skarmalo ir miegančio liežuvio apvaizda. Tuščiaviduriai, prėski it svetima duona, bei sunkūs it svetimas vargas vargstantiems.