Laumžirgį vangiai nuveji,
Šešėlis tačiau nekrusteli.
Po šiuo dangum mėlynuoju
Nei užmigt, nei pabust.
Šešėlį kaip švino svarmenį
Matau ir akių nepakeliu.
Mudu daugiau nesvarbūs,
Štai taip nutėkšti į pakelę...
O zvimbia žiogeliai, zvimbia -
Tarytum apsupę laiko.
Aš nebe su tavim,
Jeigu gali, nueik...
Nereikia tų atsiprašymų.
Ir nieko neatsitiks.
Temsta lyg lietųs rašalas,
Grauždamas man akis.