Mintys po atviru dangum...

Gulėjau, padėjęs galvą ant gitaros korpuso krašto, žiūrėjau į priblėsusį nakties dangų, namatydamas nei vienos žvaigždės, jos man nebuvo svarbios... Prasiskleidusios aukštų lapuočių medžių šakos tarsi sukūrė kelią nuo mano akių į dangų. Gulėjau ir nieko negalvojau. Norėjau taip pasilikti per naktį ir pabusti ryto rasoje. Girdėjau tai stiprėjantį tai silpnėjantį lietaus lašų ritmą, bet to nejaučiau. Lietaus lašai, atsimušdami į lapus ir žemę kūrė iliuzijas apie manęs tykantį ir prie manęs sėlinantį nakties žvėrį, bet aš jo nebijojau. Nors gulėjau vienas, tomis akimirkomis įžvelgiau kažkokios romantikos. Kai užsimerkdavau, pasijusdavau, kaip kokiam nors kambaryje, bet stereo garsai man primindavo, kad gyvenu tą patį gyvenimą. Smilkstančios cigaretės dūmai kilo į dangų, galbūt kitą dieną jie prisidės prie debesų. Tą akimirką norėjau tiesiog gulėt ir man daugiau nieko nereikėjo... Na taip, man reikia vienos pūzlės detalės, kuri užbaigtų mano širdį.