Baltas Aušta

Kurčių pašvaisčių prieblandoj,
Aklom akim verkiu purvu apėjusiam
                            nuo vargo Dievui.
      Į kūną įsigėrusiam žaizdom negyjančiom. Tyliu.
      Girdėdamas niūniavimą, klausos neturinčių savaičių.
                                Jo viduje. Savęs viršuj. Bet sieloj.

Baltam krante sušvinkęs dūsta,
Kiekvienas judesys į keturias puses
                        tiksliai apytiksles.
    Penktos neberadau maldų knygynuose. Skaitau!
    Iškrypstančiom raidėm nulaižančiom lapus sudilusius.
                      Knygas. Apie tikrovę. Ar apytikres.

Į kaklą, į stygas karščiuojančias,
Smeigiu prakeiktą giesmę garsiai tylinčią.
                            Tuščiom kapų natom.
    Kad veržtųsi į mūsų „niekur“ ir supratus nusibaigtų.
    O liktum tik neišgalvotas ir neištrinamas Tu. Visur kame.
                            Aklam danguj. Išnyrantis. Salom.

Kreivam vidaus sapne juokiuos,
Pageltęs puslapis, trumpa eilutė simbolių,
                        akligatvis ir taškas Tau.
    Purvu  apėjęs, nesugijusias žaizdas neilsdamas tveriu.
    Nebetoli, skubėdamas kaip gali, švinta pirmąkart. Visur.
              Rytojus juodas. Gelsvas. Baltas. Pamatau!